Kaip aš valgiau barščius pas Elę

Priešistorė mamutams. Nutiko toks dalykas, kad prieš Kalėdas valiau spintas ir atrinkau nedidelę krūvelę knygų, kurias negaila kam nors atiduoti. Įprastai aš jas vežu į MintVinetu, ten vyrukas man pakeverzoja kokį skaičiuką ant jau turimo čekio, kurį gavau per pirmą knygų pristatymą (tąkart daug gerų knygų nutempiau), tada aš dar pasirenku kelias knygas, kurias vėliau skaitau arba ne. Vienžo ten veikia kažkokia sistema, kurią sunku pamatuoti ekonomiškai, įtariu, kad knygyno veiklą palaiko tik siūlomos kavinukės paslaugos. Šįkart nusprendžiau nereikalingas knygas kam nors padovanoti. Paskelbiau G+, atsirado pora norinčiųjų.

Ir ką, po Kalėdų gavau garbės susitikti su dviem žmonėmis, su kuriais bendrauju kone kasdien G+, bet gyvai matėmės pirmą kartą (ko gero, mano atmintis turi polinkį šlubuoti). Iš to išsirutuliojo mintis, kad reikėtų dažniau susitikti su žmonėmis iš interneto, gal išgerti kavos, susipažinti… Galiausiai viskas baigėsi populiarumo viršūnes pasiekusiu mano įrašu G+ – nesitikėjau, kad tiek daug žmonių norėtų su manimi susitikti. Ak!

Pirmoji buvo Elė. Garsioji Elė Pranaitytė.
Doriausia moteris Lietuvos internetuose pakvietė mane į namus paragauti legendinių barščių, nors iš pradžių bandė prakišti kažkokį kuskusą, įtariu tai susiję su sausio 6-ąja švenčiamais Trimis karaliais, kurie, kaip byloja šaltiniai, Jėzuliukui dovanojo aukso, smilkalų ir miros, bet kas ten žino, kokios kruopos buvo ant bangos, mažu ir pieno mišinuko padovanojo ar sauskelnių…

Taigi žvarbų sausio 7-osios rytą, patikrinusi, ar kvietimas nebuvo atšauktas dėl -23 C force majeur, išvariau vargšą vyrą į kiemą patikrinti mašinos, ar gerai kuriasi. Gi ne kartą sakiau, jei vyras neišgali savo moteriai padovanoti kailinių, turi susitaikyti su tuo, kad jam kailį lups visą gyvenimą.

Po pietų lengvai užkandusi pajudėjau Elės namų link. Pirma paskambinau įspėti, kad atvažiuoju. Čia nutiko pirmas nustebimas – dievuliau, koks gražus ir simpatiškas Elės balsas… Aniuolų choras jam neprilygsta. Va, ką daro išankstinės nuostatos – dėl Elės nuolatinių dorovės pamokymų tikėjausi ragelyje išgirsti davatkišką gergždesį, dažniausiai sutinkamą vietinių bažnyčių šventoriuose.

Antras nustebimas buvo susitikimas akis į akį. Doroji Elė gyvena niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje, pačiame viršutiniame namo aukšte, praktiškai laiptinė baigiasi jos namų durimis. Arčiau Dievo – jau niekaip. Bet kai ją pamačiau, man pasidarė truputį gėda, nes įsivaizdavau ją kiek vyresnę. Net nuotraukose, kurių ji kartais atseikėja nedoram internetui, ji atrodo vyresnė, nei yra iš tikrųjų. Įtariu, tame yra kažkokia klasta, susijusi su muželovke.

Iš karto buvau supažindinta su Kristupėliu (pilnas vardas Kristoforas Mikalojus Radvila Žiurkėnas), šventuoju Elės sugyventiniu žiurkėnu. Jis iš pradžių mane ignoravo, o paskui išlindo ir net teikėsi švelniai krimstelti mano baimingai prie narvelio kišamą pirštą – viskas vyko Elei paliepus.

O tada valgėme nuostabius barščius, kurių Elė privirė pilną puodą, sakė, kad šitiek jai užtektų visai savaitei. Mano akimis žvelgiant, ji gyva šventąja dvasia ar nedorovingų žmonių baudimais, nes tokį puodą būtų galima įveikti ir per dvi dienas. Ta proga paprašiau antros porcijos, o išeinant namo dar gavau lauknešėlį šeimynai – nes barščiai yra gerai, o Elės barščiai yra šventa.

Kalbėjome daug – ir apie keliones, ir apie darbus. Gėrėme kavą ir valgėme mano atneštus saldainius. Bijau pameluoti, bet, čia visiškas kompromatas, už to paviešinimą degsiu pragare, man rodos, kad vieną kartą Elei išsprūdo keiksmažodis. Iš jos lūpų dar išgirdau frazę apie pasibarškinimą. Nutariau, kad blogai interpratavau – greičiausiai Elė omeny turėjo barškantį rožančių, nors namų sienos nebuvo nukabintos šventųjų paveikslais ar kitais religiniais atributais. Tiesa, buduaro duris visą viešnagę laikė tvirtai uždarytas, kad nenužiūrėčiau Victoria Secret’s apatinių.

Taigi, susitikimas pavyko 100 %. Nu, 109% procentais, ką jau čia, nes nevertė poteriauti, kaip buvo įspėjusi.
O šeimyna legendinius barščius įvertino teigiamai – turint omeny, koks išrankus yra mano vaikas, tai yra didelis komplimentas. Išties būtų nuodėmė tokių barščių nemėgti. Viskas, ataskaitą baigiau. Jei suklydau – varysiu keliais aplink Elės namą.

 

 

Statistika

Šiemet pasigedau kasmet wordpress generuojamos statistikos apie per metus parašytus įrašus, lankytojus ir pan. Ar kiti gavo ką nors?
Todėl negaliu suskaičiuoti, kiek įrašų sukurpiau savo #365+1 žodis projektui. Matau, kad ši kategorija buvo priskirta 315 įrašų. Užmetu akį į kalendorių, manau, kad visai realus skaičius, gal 1-2 paklaida. Bet kokiu atveju, tai buvo, ko gero, intensyviausi rašymo metai, kai šitiek save tįsiau prie kompo. Aj, ką aš čia kalbu, ir pramigdavau, ir prasimuliuodavau. Bet įprotis susiformavo ir dabar turėdama laisvą minutę pagalvoju, kad reikėtų parašyti į blogą. Bet nerašau 🙂 pasižadėjau daugiau skaityti – štai todėl. Bet kol kas dar nieko neskaitau, apart žurnalų tualete, nes metai prasidėjo darbų pasiutpolke kaip reta. Ne pirmas kartas – ištempsim ir šįsyk.

#365+1 žodis

Paskutinė metų diena ir paskutinis įrašas su grotažyme #365+1 žodis.

Ką gi, puiki proga apžvelgti 2016-uosius metus. Metai buvo įdomūs.
Pavasarį kiek patrepsėjau, buvau užsidegusi keisti darbą ir nusistovėjusį ritmą, bet nespėjau nueiti į daugiau darbo pokalbių, kai pasikeitė aplinkybės – vyras pakeitė darbą ir man buvo leista dar pasimėgauti tokiu darbo-namų režimu. Kaip bonusą gavau įmonę, tapau direktore ir visus leidimus daryti, ką noriu. Pradėjau lėtai ir atsargiai, bet jau dabar šį tą turiu. Galiausiai priėmiau sprendimą painvestuoti į save ir karjeros šuolį nukėliau kitiems metams, kai jau būsiu apšilusi ir pasipuošusi keliais dokumentais, atveriančiais kelią į didesnes perspektyvas.

Taip pat tai buvo pokyčių metai – mažius pradėjo eiti į darželį, lankymo pradžia buvo labai sunki, bet įvykus lūžiui viskas pasidarė nerealiai gerai. Dabar kiekvienas pirmadienis yra šventė, kai vaikas eina į darželį, o sirgimo dienos, kurių pasitaiko kas savaitę ar dvi, yra labai nelaukiamos ir kenčiamos sukandus dantis. Nes darželis išlaisvino mano valandas, kurias galiu skirti darbams ir namų reikalams.

Darželio reikalas taip pat pastūmėjo mane geram žingsniui – pagaliau vairuoti. Liepą nupirkome antrą mašiną ir štai aš riedu kone kasdien. Kokia laisvė pačiai tvarkyti savo reikalus ir nieko neprašyti, kad kur pavežtų ar paimtų sunkius daiktus.

Daugiau didelių pasiekimų lyg ir nebuvo. TED kalbas verčiau gerokai mažiau, bet judinau vertimo projekto žinomumą kaip lietuvių kalbos koordinatorė, kuria tapau vasarį. Šiek tiek didinau savo G+ paskyros reitingus, būti pirmame dešimtuke – glosto tuščiagarbę savimeilę. Ką jau čia, narcizas narcizas…

2016-ųjų geriausieji:
Metų žmogus – aš pati, atradusi balansą tarp darbo ir namų;
Metų pojūtis – pasitikėjimas savimi;
Metų skonis – lašiša visom formom ;
Metų nuodėmė – soliariumas po n metų pertraukos;
Metų receptas – palaikyti triušieną vandenyje su keliomis perpjautomis citrinomis bent porą valandų, ir mėsa iškepa gerokai minkštesnė;
Metų kilometrai – su Auuudi!
Metų knyga – ta idėja, kuri atiduota vienai knygų leidyklai, vis dar laukiu atsakymo.

2017-ųjų rezoliucijos:
Būti geresne mama – jausti, kad padarau tiek, kiek reikia, nes vis kažką praleidžiu ar tiesiog nusuku kaip sąžiningą žuvų taukų girdymą;
Nustoti draskyti sau nugarą – labai blogas įprotis tas odos krapštinėjimas…
Išlaikyti egzaminus ir gauti norimus diplomus – nes spyris šiknon jau padarytas;
Bent kartą išsinuomoti suknelę iš Rent Boutique, užuot pirkus naują vienai progai;
Daugiau skaityti knygų ir kitų tekstų.

Ir viskas. Projekto #365+1 nekartosiu. Gerų Naujųjų!

#365 žodžiai

Finišo tiesioji. Šaldytuve jau vėsinasi sūrio pyragas, mėsos plaktuko laukia kiaulės nugarinės pjausniai, į visus plyšius ir užkaborius sukaišioti užkandžiai, kad niekas nesurytų anksčiau laiko, spintelėse išdidžiai stoviniuoja vynas ir tas kitas putojantis, kažkodėl šampanu vadinamas, visi išdidūs, kol galvos nenusuktos – visi laukia šventės. Blet, o svetainės šviestuvas laukia šluostės, prieš Kūčias praleidau, o kai šiandien pasilypėjau kažko paimti nuo sekcijos ir atsisukau pasižiūrėti, pamačiau šiaubingą vaizdelį, tikrą šiaubų šiaubą. Rytoj aiškinsimės, kas čia buvo tokia negera mergaitė, kuri nemoka tvarkytis

Ir jokio lėkimo, jokio streso – nežinau, kodėl buvau šitaip užsigazavusi prieš Kalėdas. Žinoma, kuopiau namus tada labiau, nes norėjosi ir užuolaidas išskalbti, ir dulkes rimčiau nuvalyti, o kur dar darbai ir visi kiti dviejų dienų valgiai… O dabar – toks pfff. Viena šventinė vakarienė, ir jokios ten mišrainės, nors minčių buvo, oi buvo.

Šiemet nusprendžiau kepti mėsos suktinukus – zrazus. Žąsis buvo kaip opcija, bet po Kalėdų nelabai norėjosi, o dar vidinė boba kažkur perskaitė, kad sutinkant Gaidžio metus netinka valgyti paukštieną. Mažu, įsižeis kakariekū, nereikia erzinti. Prie zrazų – gaivios salotos. Jau buvau pagalvojosi apie mišrainę, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Iš dalies dėl paskutinį kartą pirkto majonezo, kuris buvo tiek neskanus, kad norėjosi žiaugčioti – ant etiketės parašytas, kad riebus, ala tikras, bet man jo skonis buvo lygiai toks, kaip tose šlykščiose silkių salotose su majonezu – toks tirštas ir smirdintis.

Toliau kalnas užkandžių – sūris, tešlos krepšeliai su lašiša, traškučiai su sūrio mirkalu, visokios alyvuogės ir paprikos, įdarytos sūriu, vaisiai ir pan. Ko daugiau galima norėti – kai Naujieji namuose. Bus geras kakariekū – vaikas per fejerverkus nepabus ir neišsigąs iš lauko sklindančio triukšmo. O visa kita – be didelio scenarijaus, geri filmai ir tiesiog taurė vyno.

Berods šiandien pagalvojau, kad klaidinga metus įsivaizduoti kaip laiko ratą, tiksliau, kaip apskritimą. Nes metų pabaiga nėra rato pabaiga – laikas toliau tiksi ir sukasi ratu. Metai yra laiko spiralė – ji sukasi, bet nepasibaigia, tiksėdama kopia aukštyn (na, negi žemyn?).

Atsimenu, vaikystėje vienais metais turėjome kalendorių, kurio šonai buvo papuošti būsimų metų astrologiniais gyvūnais. Kažkodėl labai traukė tie vaizdai. Vis žiūrėdavome ir skaičiuodavome, štai po kelių metų bus tavo metai, o tada – tavo. Labiausiai laukėme 2000 – man jis turėjo atnešti ir atnešė 16. Tuo metu tai atrodė kaip didelė siekiamybė. Dabar mes jau nebelaukiame nieko, tiesiog gyvename.

#364 žodžiai

Praėjusiais metais sau nekėliau didelių tikslų, todėl nelabai turiu ką pamatuoti – ar įgyvendinau tuos naujametinius pažadus sau ar kitiems. Matau, kad 2015-ųjų apžvalgoje paminėjau norinti turėti daugiau laiko sau. Iš dalies, tai išsipildė, kai vaikas pradėjo eiti į darželį. Pradėjau daugiau nuveikti, daugiau pasmaksoti prie kompo ar tiesiog pasivaikščioti po parduotuves. Žinoma, iki tobulumo dar yra kur stengtis, bet kartais pagalvoju, kad pernelyg mes naiviai svajojame apie ramų buvimą – buvo laikas, kai galėjau  būti egoistiška ir visą laiką skirti tik savo poreikiams, dabar turiu pareigą rūpintis tuo mažu žmogumi, taip pat didelį norą užtikrinti, kad namuose būtų šilta ir jauku, kad šaldytuve visi rastų savo mėgstamą varškės sūrelį ar šokoladinių putėsių. Mano meilė artimiesiems pasireiškia tuo rūpinimusi, nors ir pasakau, kad myliu, apkabinu ar paglostau. Kaip juokiamasi, tikra meilė būna tada, kai mylimasis įjungia tavo telefoną krautis, nes pati nepastebėjai, kad baigia išsikrauti.

Sausio pradžioje, kone pirmasis įrašas šiam #365+1 žodis projektui buvo “naikinsiu tatuiruotę” – nenaikinau. Net nenuėjau iki reikiamos vietos, tiesiog interneto forumus paskaitinėjau, kaip bėdavojasi kiti, kad naikinimas kainuoja dvigubai, jei ne trigubai nei pačios tattoo padarymas. Galbūt, galbūt. Nežinau, minties naikinti neatsisakiau, bet konkrečių veiksmų dar nesiimu. Prioritetus dėlioju vis kitaip.

Dar būriau, kad trys karaliai atneš ramybę – iš dalies išsipildė, bet grynai metų pabaigoje. Išmokau būti su savimi ir su savo vaiku. Žinoma, antrą sirgimo savaitę, kai abu trinamės namuose, kovodami su vaistų gėrimais ar nosies valymais, žaisdami tuos pačius žaidimus belenkiek kartų ir ieškodami naujų užsiėmimų, man realiai pradeda važiuoti stogas, bet žiūriu, kad vis ramiau reaguoju į naują ligos pradžią. Išmokau valdyti savo darbus ir vaiko laiką, nors ir savo miego ar tingėjimo sąskaita. Prie ramybės pridėčiau ir ramius santykius su vyru – pogimdyvinė krizė iš manęs išsunkė nemažai ašarų, aš daug kartų užsitrenkdavau tylos durimis ar tiesiog nepaaiškinamu pykčiu, bet šiemet tokių momentų praktiškai nebuvo. Žinoma, moteriškų atodūsių neišvengiau, kaip ir paliūdėjimų bei pašaudymų akimis, bet tam, kas buvo blogai anksčiau (grynai iš mano pusės), šiemet tiesiog neliko vietos.

Ko trūko šiemet – tai laiko. Tiksliau – efektyvaus jo naudojimo. Taip pat buvimo kartu 100 procentu. Darbai mus pasiglemžia, vaikas pasiima savo dėmesio dalį, tad vakaro pokalbiai buvo fragmentiški, trumpi. Tačiau, ar ne tai širdžiai labiausiai patinka – buvimas kartu bet kokiomis sąlygomis.

#363 žodžiai

Jei kalbame apie darbus, tiksliau užduočių valdymą, esu iš dalies tvarkos maniakė.
Pati dažnai propaguoju užduočių susirašymą ant lapo, kur padarytos užduotys ištrinamos arba nubraukiamos. Beje, man labai patinka tas gudrus sąsiuvinys, kur galima rašyti ir paskui ištrinti – spec.popierius, spec. tušinukas ir jo trinantis galiukas. Realiai naudoju tą patį lapą jau gerą pusmetį.

Taigi, ką duodu užduočių surašymas – jos man visada prieš akis. Negaliu pamiršti, o pamiršti kartais mėgstu. Nors kartais stebiuosi savo galva, kaip ji veikia – štai praėjusią savaitę reikėjo vaiką papuošti Kalėdų šventei darželyje. Nupirkau raudonas kelnes ir baltą palaidinę, kaip ir reikalauja dress-code, bet paskui svarstau, bus šalta, kažką dar reikia aprengti. Pažiūrėjau vakare spintą, nelabai ką radau. Jau galvojau vilksiu kokią raudoną maikutę trumpom rankovėm ant tos baltos palaidinės, tik kiek keistai atrodys. O tada naktį gulėdama prisiminiau, kad dar vasarą pirkau porą palaidinių, kurios buvo per didelės, ir iškart man cingtelėjo labai aiški mintis, kad tarp jų buvo ir raudona palaidinė. Ryte žiūriu, akurat. Problem solved.

Grįžtant prie užduočių – labai geras jausmas, kai po truputį ištrini/nubrauki atliktus darbus. Matai progresą, rezultatą. Ateina kažkoks pasitenkinimas savimi. Tas pats liečia ir dirbant kompu.

Darbe mes naudojame Odoo, savo PR reikalus valdau projektų skyriuje. Realiai viena užduotis lygu vienai temai. Ir tą užduotį su datom ir žymom kilnoju per projekto etapus: rašoma, parašyta, siunčiama, monitoringas, padaryta ir pan. Per savaitę man įkrenta daugybė naujų užduočių, naujų idėjų ir temų. Taigi kairėje stulpelis kaupiasi, o mano tikslas yra kuo daugiau (žinoma, proto ribose) tų užduočių perkelti iš kairės į dešinę, kur praėjusios visą rašymo ciklą jos nugula į Done skyrelį ir jų nebesimato. Nemažai ilgiau užsistovėjusių užduočių kairėje tiesiog būna nusiunčiamos NX, nes nebeįdomios ir neaktualios. Tačiau tikslas nėra kaupti, marinuoti, o paskui išmesti – tikslas yra efektyviai panaudoti idėjas ir sukti PR procesą. Tą darydama irgi matau savo darbo rezultatą.

Kalbant apie TED kalbų vertimą, amara.org sistemoje kiek kitokia tvarka. Kiekvienas gali dirbti tik su 5 užduotimis vienu metu. Kiekvienai jų skiriama po 4 savaites. Taigi dirbi ir matai, kaip tiksi laikas. Man, kaip koordinatorei, dažnai neverta turėti 5 translate užduočių vienu metu, nes, vadinasi, negalėsiu paimti naujos review užduoties, kai ji atsiras. Bet kokiu atveju, ir čia matai kažkokį rezultatą, progresą. Vidinė maniakė džiaugiasi.

#362 žodžiai

Ir parskrenda bumerangas į tarpuakį – sloga, sloga, sloga! Nuvežu vaiką ryte į darželį – nosis nebėga, bet apkamšau vaistų porcijomis, galvoju, jei ką, užmaskuos iki pietų. Vakare pasiimu, nosis aplipusi, auklėtoja dūsauja, oi, visą dieną nosis bėga. Aga, žiūriu vaikų dienos lape – šiandien tik vienuolika vaikų buvo, trys iš jų su bėgančiom nosim. Maniškis vienas iš jų.

O tada sloga vožia man ir vyrui. Šniurkščiojame, čiaudime pakaitomis. Mažius knarkia miegodamas. Panašu, kad rytoj kažkas smagiai stumdys mašinytes ir klijuos lipdukus, žais su kinetiniu smėliu ir pieš akvarele, užuot gulėjus ir žiūrėjus filmus ar skaičius knygas. Kaip sakant, šiandien pasidžiaugiau laisvadieniu, padirbėjau, pailsėjau, ir vėl džiazuojame namie su tįstančiu snargliu. Jė jė jė.

Topinis mėnuo. Bus mažiausias darželio lankomumas gruodį, jau matau. O juk dar ne žiema – tik pliurza, lietūs ir šlapdriba. Gal dėl to bacilos ir atakuoja, nes nuo šalčio nežūsta. Šiaip geriausias lankymo mėnuo buvo spalį, kuris irgi negalėjo pasigirti sausu oru ar šiluma, o vat nesirgome. Nežinau, kartais atsakymų geriau neieškoti į kvailus arba naivius klausimus.

Geriausia nesirgti. Visiems. Nors va, mažius nesirgtų, tai galėtų sau keliauti į darželį, o aš vartyčiausi lovoje, vaidindama didelę ligonę. Mhm, svajok. Reikia vartytis tada, kai jis miega – atsiguli ir vartaisi, kol neatsibunda ir nepažadina, kad padėtum vėl užmigti. O nuo slogos, beje, nemirštama, tik šiaip diskomfortas. Ir knarkimo koncertas kaimynams, jei klausosi.

Beje, apie kaimynus. Šįryt išeiname, rakine duris, leidžiamės laiptais žemyn, žiūriu, stovi pirmame aukšte prie jungiklio kaimynė iš apačios. Sako, laukiu, kol išeisite, šviesą išjungsiu, antraip degs visą dieną. Ką jūs, sakau, kiek kartų grįžtu, ar aštuntą, ar devintą, niekada šviesa jau nedega. Todėl kad mano vyras ją išjungia, atsako ji ramiai, ir žiūri įsmeigusi akis  mūsų kojas, kurios kiek lėtokai lipa laiptais. Vos tik atidarau laiptinės duris, ji išjungia šviesą. Iš paskos girdžiu žodžius, reikia taupyti, nes už šviesą mokame visi.

Taip, taip, sakau ir nebetęsiu, kad taupyti reikia ir metant šiukšles – įdomu, kiek iš mūsų rūšiuoja, a? Anie taupo tik šiukšlių maišams, o su šiukšlių kibirėliu kursuoja kasdien pirmyn-atgal. Labai gerai girdisi, kai išmetamas koks stiklainis ar butelys – dzingteli kone per visą kiemą. O šiukšlių rūšiavimo konteineriai – prie gatvės, reikia paeiti dešimt žingsnių. Neekonomiška – tapkes irgi reikia taupyti.Kojas taip pat.

#361 žodis

Lietadienis – lietaus diena. Namie iškart pakyla drėgmė. O gal kad tiesiog daug būname viduje, daug geriame arbatos, daug garuojame, dar keletą skalbinių padžiaunu ant radiatoriaus, nes maža ką – reikia turėti keletą atsarginių variantų, kai mažius ryte nepanors apsirengti šito, ano ir dar kito. Kartais galutinis pasirinkimas nutinka po trijų atmetimų iš eilės. Taigi. Anyway, dėvimų rūbų jis tikrai neturi per daug, o tų, kurių nenori rengtis – tikrai per akis. Pagulės tie nenorimi rūbai spintoje, sulauks mamų mugės ir iškeliaus kitų vaikų džiuginti arba piktinti, galės jau kitos mamos plakti liežuviu ryte “tu pažiūrėk, koks čia gražus zuikis nupieštas, ne? nesirengsi? o kodėl?”.

Mano pačios santykis su rūbais toks savotiškas. Mėgiamus trinu iki skutų. Na, gerai, netrinu tiek, bet nešioju tiek, kol atsinešioju. Spinta – pilna rūbų, bet nemažai vietos užima vienos progos suknelės. Ir taip visada – tik ateina reikalas kažkur pasipuošti ir man niežti visą įsigyti naują suknelę, nes nu kaip gi kitaip. Todėl šitam reikalui turiu sugalvojusi vieną iš 2017 metų rezoliuciją. Dar nesakysiu, nes tai susiję ir su kita rezoliucija. Kaip sakant, stay tuned, gruodžio 31-ąją visos kortos bus atskleistos.

Ši savaitė bus ramesnė, nes mane išvarė atostogų. Va taip va, maždaug paklausė, ar daug darbų suplanavusi, o aš kaip tyčia buvau numačiusi ramią savaitę su visokių ataskaitų darymais, vienu kitu nedideliu tekstu, galvojau, paknebinėsiu sau tyliai ir praslysiu nepastebėta, kad mažai dirbu. O dabar atostogos oficialiai. Ok, varau atostogauti, tik per tą penktadienį nepasidariau vieno darbo, taigi bet kokiu atveju prisėsti prie darbo reikalų teks, nes skola ne rona ir bla bla bla. Pažadėjau parašyti tą tekstą ir parašysiu. Ir atsisėsiu dar kelis kartus, kad tą tekstą visur sudėti, išplatinti ir sumonitorinti rezultatus. Bet vis tiek tai bus atostogos, kai daugiau laiko skirsiu sau, nei darbams. Jau įsivaizduoju, kaip aš mirksiu kokiam tūpam saite ir aiškinsiuos tai, ko man nereikia nei dabar, nei kada nors vėliau.

Užtat laukia pora nematytų serijų, pora filmukų, kuriuos visi jau aptarė ir peržiūrėjo po kelis kartus. Taip pat reikės rašyti VK, tad būtų gerai šį laiką išnaudoti naudingai, nes nuo kompiuterio ilsėtis aš nelabai moku – tam reikia išvažiuoti į kelionę be jokių išmaniųjų įrenginių. Sunku net įsivaizduoti tokį malonumą dabar. Taip ir gyvename – pri(si)jungti.

#360 žodžių

Va taip. Draskiausi, plėšiausi, niršau ant savęs ir ant kitų, o jos – tos šventės – ėmė ir prasliūkino beveik nepalietusios. Nes šventinė nuotaika tai nėra vien tobula silkė su nauju receptu (kepti persimonai, baklažanai ir mėlynas svogūnas + terijakio padažas = verta pabandyti!) ir ko gero nėra tas dvylika patiekalų.

Nes kažkas vis tiek nevalgo aguonpienio, kažkam nepatinka žuvis, kažkas neparagauja visų patiekalų ir dėl to nesijaučia nei prasikaltęs, nei keletą mėnesių alkanesnis nei įprastai. Nes yra daugybė žmonių, kurie tą vakarą neturi ką pasidėti ant stalo. Yra žmonių, kurie deda viską, ką turi, ir skaičiuodama patiekalus, skaičiuoja ir duonos riekeles – štai dvi riekelės, vadinasi, du patiekalai. Ir dar yra žmonių, kurie tą vakarą dirba, kurie kažkam tvarsto žaizdas, gesina gaisrus, veža į svarbią vietą, o gal tiesiog budi ir laukia, kada galės padėti.

Ne kartą sakiau, kad dalykai yra svarbūs tiek, kiek reikšmės jiems suteikiame. Klaidinga būtų prasmę suteikti tik šventiniam stalui, švarioms grindims ir nuvalytoms dulkėms – svarbesni yra žmonės aplinkui, santykiai su jais, bet… dulkes valyti yra lengviau, nei paskambinti tėvui ir pasveikinti su šventėmis. Taip ir žiojasi plyšys, tolstame vieni nuo kitų, kol galiausiai neturėsime ką kalbėti, arba tiesiog jau bus per vėlu. Tikiuosi, nereikės gailėtis. Norėtųsi tikėtis, kad žmonės kažkada ateina į protą, kad ir paskutinę valandą, kad pagaliau supranta vieną svarbų dalyką – jei nenori girdėti to, ką sako kiti, ateis diena, kai jie nenorės girdėti, gal net matyti tavęs… Tiesą suvokti visada sunku, dar skaudžiau kartais atsistoti prieš veidrodį. Tiek to.

Todėl ir šventės šios – vis dėlto ne tokios, kokių norėjau. Pritrūko stebuklo ir šiek tiek lengvesnio nusiteikimo. Ko norėjau dovanų, tą ir gavau – tai ko paskui dūsauju, kad per mažai paprašiau? Padariau viską, ką norėjau padaryti, bet tai nesuteikė norimo pojūčio. Ir vėl malonumas atidedamas rytojui, ar dar vėlesnei dienai – štai būsiu laiminga, kai pažiūrėsiu tą filmuką, kuriam dabar neturiu laiko, arba tada, kai atsiversiu knygą, kurią nusipirkau prieš pusę metų, bet sugebėjau tik perskaityti pirmą puslapį, nes kažkas nutraukė atokvėpio akimirką. Bet neretai nutinka taip, kad atidėtas malonumas neužauga į didesnį. Jis netgi sumažta – nes vis dėlto nesuteikė tiek džiaugsmo, kiek buvo išaugę lūkesčiai. O pastarieji labai mėgsta augti kartu su laiku. Taigi. Gyveni ir mokaisi…

#358 žodžiai

Vienu žodžiu, force majeur mėgsta ateiti tada, kai jų nelauki ir nenori. Šiandien planavau ramią dieną, bet kaip tyčia išlindo skubus atvejis, kuris suvalgė mano brangias valandas, todėl suplanuotus darbus dariau paknopstom, o likutį palikau rytojui, nors toks scenarijus nebuvo planuotas. O ką darysi. Mano mama kiekvienas Kūčias po vakarienės, kai pagal papročius negalima nudengti stalo, eidavo tvarkyti virtuvės, ir vis komentuodavo garsiai it pasiteisindama, kad taip darydavo ir jos pačios mama, nes kada gi daugiau tvarkytis namus, jei prieš šventes nespėji suktis, tenka tarpušvenčiu. Todėl labai dažnai vaikystės namuose visagalė tvarka eidavo nuo vieno kambario prie kito, kol per kelias dienas viskas būdavo absoliučiai tvarkoj. Na, beveik tvarkoj, nes pirmas sutvarkytas kambarys visada būdavo svetainė-gyvenamasis kambarys, kuris jau po pirmo vakaro pradėdavo prarasti blizgesį, nes žiūrėk, kažkas padėjo kūčiukų maišelį ant sekcijos lentynos, kažkas pastatė ten nugertą kisieliaus stiklinę ir nuo jos nulašėjo keli lašai, ir t.t.

Taigi man liko visai nedaug: nuvalyti sekcijos dulkes. Nekenčiu sekcijų, bet šiuose namuose ji yra, ir nieko nepadarysi. O toliau jau viskas pagal planą: rytoj darau kremą ir tepu tortą, biskvitus iškepiau šiandien – spėjau! Ir, žinoma, gaminu visus žuvies patiekalus bei užkandžius. Bet valgiaraščio pradžia jau padaryta – išsiviriau ir supjausčiau burokėlius, morkas bei avinžirnius salotoms, užmerkiau avižinius dribsnius (pirmą kartą darysiu avižinį kisielių ala desertą, kol kas man kvepia būsimu feilu, bet neperšokęs griovio nesakyk op).

Būtų įdomu pasisverti, kiek nukračiau lašinuko prieššventiniame lėkime, nes kaulai rimtai jau atsikišo. O ką padarysi – pasninkas ne savo noru – bėgi, leki, vieną sumuštinį sukramtai, arbatos užgeri ir vėl į trasą. Kiba išsikelti planą – per šventes pataisyti figūrą? Kche kche, gal nereikia.

O šiaip nežinau, ar laukiu tų švenčių. Jos ateina vis tiek. Tik viena žinau labai gerai – šiemet jos kitokios, nes mes ruošiamės namuose, nes viskas planuojama taip, kaip visada norėjau. Na, bet kol namie auga mažas ožiukas, kuris sugeba visą gėrį ir grožį per kelias minutes pasiųsti nafik, tenka susitaikyti, kad šventės scenarijus gali būti kiek kitoks. Šiandien buvo užėjęs siutas, net patrepsėjau virtuvėje, bet susilaikiau nepakėlusi balso. Vaikas nori dėmesio, ir viskas. Ir čia mano kaltė, kad šitą dėmesį tą akimirką noriu atiduoti daromiems virtiniams. Taigi, keičiam prioritetus ir iškart taika.