#241 žodis

Iš niekur nepublikuotų tekstų.

Kalbėti – rėkti

I dalis

“Nieko nepadarysi. Pjausim”. Gydytojas pasitaikė mažakalbis. Juozas sėdėjo ant kietos kėdės ir pagavo save svarstant, ar jo atžvilgiu nuožmų verdiktą paskelbęs žmogus nebus pats sau ko nors nusipjovęs – sumazgęs balso stygas ar patrumpinęs liežuvį.

Kalbėti buvo esminė Juozo savybė. Esybė, be kurios negalėjo nei dirbti, nei gerti. Dar daugiau jis rėkdavo. Rėkdavo, kai džiaugdavosi. Rėkdavo, kai liūdėdavo ar pykdavo (Juozui šios dvi emocijos buvo greta viena kitos). Nuo nuolatinio rėkimo pavargę namiškiai pusbalsiu burbėdavo, kad Juozui mirus visa ką užplūs dieviška tyla ir ramybė.

Bet Juozas dar nesiruošė mirti, tik atsigulti ant operacinio stalo, nes prarėktas balsas darėsi sunkus pakelti jam pačiam. Jis negalėjo nerėkti, tad operuotis sutiko tą pačią akimirką. Vienintelis dalykas, neraminęs Juozą, buvo priverstinė dviejų savaičių tyla – gydytojo žodžiais, jei nori, kad balso stygos tvarkingai sugytų po intervencijos ir Juozui grįžtų jo tikrasis balsas, teks užčiaupti srėbtuvę kuriam laikui.

Gydytojo pasiūlytą reabilitaciją modernioje slaugos klinikoje Druskininkų pušynuose Juozas atmetė – nenorįs išeiti iš namų, tegu namiškiai nesidžiaugia jam nebūnant, tegu negalvoja, kad galės savivaliauti ir tinginiauti, kol aplink sveikstantį ligonį tūpčios iš vieno akies mirksnio visą suprantančios gailestingosios seserys. Taip nebus, niekada.

Vis dėlto dvidešimt pirmas amžius, žmogus negali tiek ilgai tylėti, tad gydytojas pasiūlė alternatyvą kalbėjimui – kol Juozas lauks operacijos, specialus prietaisas įrašys jo dažniausias frazes, nustatys dažniausiai žodžiu reiškiamus poreikius, ir tas dvi savaites po operacijos maža dramblio kaulo spalvos dėžutė kalbės už Juozą. Jam tereikės paspausti norimą mygtuką.

 

#240 žodžių

Kai paskubomis lakuoji kojų nagus, nors koks ten lakavimas, paprasčiausia teplionė, vis tiek jautiesi bent milimetru gražesnė ir šiaip panašesnė į kažkokią standartinę moterį. Man kartais būna gėda savo kojų pirštų, nes man vis regisi, kad mano nykščiai labai dideli. Šiaip jie ir yra dideli, ypač kai atsistoju greta 38 dydį avinčios coliukės. Tada sau primenu, kad paveldėjau mamos pėdas ir aviu 40-41, nors labiau ne pirmąjį, o antrąjį dydį – nes kad ir kaip gražiai ta dramblio pėda atrodo su 40 dydžio bateliu, vis dėlto mažiau žalos ir skausmo dovanoja vienu dydžiu didesnis.

Ir kai suknelę apsivelki, arba būna gerų plaukų diena, kai akys atrodo ryškesnės ir nesimato jokių mažo miego paliktų juodų ratilų – būna tų momentų, kai gerai jautiesi, būna. Bet gyvenime turi būti harmonija ir balansas, nesvarbu, kad gamta nėra simetriška ir netgi sakoma, kad simetriškas veidas būtų atstumiantis kaip dirbtinis. Taigi mano balansas pareina bumerangu: nutrintais džinsais, pajuodusiais paakiais, vienu kitu nelauktu spuogu ir absoliučiai piktų plaukų dienomis.

*

neturiu laiko skaityti knygų. Turėčiau, bet tą laiką sukišu kitur. Nepadarau visų savo projektų, šlubuoju šokinėdama ant vienos kojos, bet galbūt jau greitu metu galėsiu padaryti daugiau. Jau kelintą kartą užkliūna akis už žodžių, kad per jaunatį reikia svajoti ir tas svajones bei norus užsirašyti, o tada augdamas mėnulis, galbūt neiškart, galbūt ne per vieną ciklą, ima ir tas svajones padeda išpildyti. Manau, kad logikos, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra. Užrašytas žodis gali materializuotis, nes jis jau paguldytas į popierių.

#238 žodžiai

Protas auga pamažu, nors pilkoji smegenų masė mūsiet jau nebesikeičia, nebent kiek nuvarva sloguojant arba žiūrint bei skaitant visokias nesąmones, et, kam nepasitaiko, didelio čia daikto, žiūrėk, ant senatvės ir kaulai pradės trupėti, ir šiaip pelenai iš vienos vietos byrėti, būktai ten koks pečius dabar, degs degs ir užges, galų gale rusens tyliai ir nuobodžiai, gadindamas orą iki pat dienų pabaigos.

Šiandien sugalvojau, kad žmonės, būdami pikti ant kitų žmonių, išties labiausiai pyksta ant savęs – kad kažko nepadarė, kad kažkas jiems nesiseka, todėl aplinkinių žmonių laimė ar paprasčiausia tyla juos siutina iki panagių niežėjimo (blet, ko tu tyli?!).

Tada pasižiūriu į save (meluoju, pirmiausia žiūrėjau į save, paskui sugalvojau aukščiau pateiktą genialią tezę) ir pagaliau sau pripažįstu, kad esu nepatenkinta kitais tik dėl to, kad esu nepatenkinta savimi – kad turiu užduočių, su kuriomis nesusitvarkau, nes paprasčiausiai per mažai stengiuosi. Čia labiausiai tinka mažojo šeimos nario auklėjimui, nes būdama tuo asmeniu, su kuriuo tas žvėriukas praleidžia daugiausiai laiko, nepadarau visko, ką galėčiau padaryti. Dar pikčiau, kad tikiuosi, kad tą padarys kiti. Bet jie nedaro ir galiausiai įspraudžiu save į kampą ir ilgai dūsauju, kad nėra kam ant tų džiovintų žirnių klauptis – teks pačiai, nes nėra kitos išeities ir išvis nėra kaip kitaip padaryti.

Taigi.

Turiu savaitę lūžiui. Jokių rytoj – nes jau seniai yra per vėlu. Dūsauju, klaupiuosi ant savo psichologinių žirnių. Skauda blyn, bet reikia. Kažkas artimiausiu metu tikrai išsikraustys iš proto – arba aš, arba kaimynai. Statau ant happyend’o.

#237 žodžiai

Kodėl žmonėms patinka kinas ar teatras? Dėl emocijų.

Dėl istorijų, kurių nelemta jiems buvo patirti, kurių gal norėjosi, ar kaip tik – šiurpas krečia vien pagalvojus. Užtat sėdi priešais ekraną ar sceną ir mėgaujiesi, kad kažkas kenčia dėl nelaimingos meilės, arba šoka priešais atvažiuojantį traukinį ir paskutinę akimirką spėja ne tik išsigelbėti pats, bet ir išgelbėti visą pasaulį – ten, už kelių metrų verda toks gyvenimas, kurio pats niekada nepatirsi, nes gyvenime nebūna tokių specialiųjų efektų ir ne visos pabaigos būna laimingos.

Ir kažkodėl žiūrėdami į aktorius mes suprantame, kad jie vaidina, kad jie nemoka skraidyti ir negali savaime viename filme pasenti penkiolika metų, o kitame būti su lenktais ragais – šimtai žmonių dirba prie viso vaizdo, kad įtikėtume, o gal tiesiog negalvotume, kad tai netikra.

Kartais mes komentuojame ir juokiamės, kartais piktinamės, kad scena pernelyg banali, kad taip realiame gyvenime nebūtų, nes susiduriantys automobiliai nebūtinai pakyla į orą, kad verstųsi tris kartus, o paskui sprogtų ir liepsnotų, kaip koks benzinvežis. Kad realiame gyvenime mes nedarytume taip kvailai, o gal tik nutylime, kad būdami lygiai tokioje pat situacijoje mes sustingtume ir negalėtume paspausti gaiduko, arba žūtume užsimerkę iš baimės.

Ir dar tie aktoriai turi devynis gyvenimus, dešimtis gyvenimų. Vienoje scenoje jie geri ir šilkiniai, kitame filme – nuožmūs gangsteriai. Bet žiūri į juos ir negalvoji, kad tai melas. Tą akimirką tu sutinki patikėti, tą akimirką tu sutinki žiūrėti ir laukti, kuo visa tai baigsis.

Man patinka filmai ir teatras. Dėl emocijų.

#236 žodžiai

Būti vienovėje su savo kūnu – tai ne tik gerai jame jaustis, bet ir pildyti jo užgaidas. Na, kam nesinorėjo traškučių 11 vakaro? Nesveika, bet norisi. Aš save myliu, savyje gerai jaučiuosi, todėl sau leidžiu mažas nuodėmes. Svarbu, kad ne per dažnai, nes taip ir išlepinti galima.

Bet kaip laikas mus keičia… Anksčiau išeidama į viešumą ilgai ruošdavausi, daug matuodavausi, galiausiai būdama tarp žmonių kartais stabarėdavau, vis tokios durnos mintys – och, dabar visi pamatys, kad mano kojos baltos, arba šitie džinsai tikrai mane storina.

Nežinau, kiek sveriu, drabužių dydis nekinta. Buvimas mama išmokė greitai apsirengti, dar greičiau susiruošti ir nebesukti galvos dėl kažkokios dėmelės ant kairės džinsų klešnės. Sekmadienį apsivilkau naują suknią, vaikščiojom ir panašiai, ir bestovint eilėje prie pseudo mėsainių pagalvojau, kad aš gerai jaučiuosi ir net nelabai noriu tikrintis veidrodyje, ar nesimato kelnaičių pro suknelės medžiagą, kaip atrodo mano kojos, gal ten trys plaukai akloje zonoje įžūliai kyšo (užpakalinė blauzdų dalis man visada yra akloji zona, vis nustebinanti, kaip aš nemoku skusti kojų) ir visiems akis bado. Tokia ramybė, eik tu sau – o kiek anksčiau kankintasi…

Būdama paauglė buvau normali, ne džiūsna, bet aukšta ir gana liekna. Tada prasidėjo brendimo reikalai ir atsirado apvalumai. Atsimenu, kaip klasės draugė pakomentavo mano figūrą ir man tarsi atsivėrė akys, kad su šitom aptemptomis kelnėmis pradedu atrodyti juokingai. Mes visos kolekcionavome dietų “receptus” iš mergiotiškų žurnalų, skaičiavom kalorijas, bet rezultatai buvo trumpalaikiai. Laimei, užaugome iki traškučių vidurnaktį be jokių praradimų.

#235 žodžiai

Mano plaukai.

Man vis pasakoja, kad vaikystėje buvau tikra garbanė, yra kelios tą liudijančios foto. Bet užaugus plaukai kažkaip ištįso ir pasidarė tiesiog nuobodūs. Niekada nebuvo nei ypatingai vešlūs, ar stori – tiesiog normalūs, paprasti plaukai.

Būdama maža turėjau kirpčiukus, iki šiol pamenu, kaip man tuos kirpčiukus pakirpinėja, nors plaukų kirpimo labai nemėgdavau. Kartą sumaniau sau pati patrumpinti į akis lendančius plaukus – rezultatas buvo kiek juokingas, tądien buvo paskutinis kartas, kai turėjau kirpčiukus – aš juos tiesiog bedailindama visai nukirpau.

Tada buvo visokie peisai, o kas baisiausia – kuodo nešiojimas. Negana to, kad mano mama beveik visą gyvenimą nešiojo plaukus, susuktus į kuodą, ir aš mokiausi toje pačioje mokykloje, kur ji dirbo, aš irgi pradėjau sukti plaukus į tokį juokingą kuoduką. Nereikėtų tokio amžiaus mergaitėms tų kuodų nešioti kasdien. Ir dar su peisais.

Kuodo era baigėsi pakeitus mokyklą ir išėjus “į miestą”. Atsimenu, buvau vienuoliktokė, kai pirmą kartą savarankiškai pravėriau kirpyklos duris be jokių ten mamų ar vyresnių sesių. Nukirpo nedaug, gal gerą sprindį, o jaučiausi pasikeitusi neatpažįstamai.

Kai įstojau į universitetą, gal po metų mano plaukai pirmą kartą paragavo plaukų dažų – tai buvo metai, kai kirpėja rado pirmą žilą plauką. Dabar pati dažau plaukus daugmaž kas mėnesį, nes tų žilų plaukų atsiranda ne vienas ir ne du.

Kas įdomiausia – kai pradėjau trumpiau kirpti plaukus, na, iki pečių, jie vėl pradėjo garbanotis. Tarsi atsigavo ir atgijo – jei leidžiu patiems išdžiūti, turiu puikius banguotus plaukus. Ir man tai patinka.

#234 žodžiai

Karalius nuogas – o karalienė? Nei nuoga, nei apsirengus.
Graži be proto – tai kvailutė ar šiaip matematika nesisekė? Geriau jau graži ir protinga, jei ne – tada geriau lai būna labiau protinga nei graži. Nes žiedai nuvysta, bet jei galva tuščia ir niekas joje nebarška, nebus nė sėklos rudenį…
Apie ką aš ? Paistau ir tiek. Labai jau niežti pasisakyti „jam 40+, jai 20” tema. Gal kiek stereotipiškai mąstau, bet man keistos tokios poros, tarsi tikrai dėl apčiuopiamos naudos sulipusios: jam – jaunystė ir grožis, jai – finansinis pagrindas.
Gal taip mąstau, nes dar neteko matyti pavyzdžių, įtikinusių, kad ten tikrai meilė, ne šakėmis ant vandens rašyta ir ne iš smėlio pastatyta.
Nesilipdo man tokie mylimieji. Man jų savotiškai gaila, kad vieną dieną tas amžiaus plyšys tarp jų virs neperšokama praraja. Žinoma, mergaitei užaugs smegenų (arba ne) ir jiedu galės jau rimčiau kalbėtis ir geriau vienas kitą suprasti, bet pasenęs vyras vieną dieną pasidarys atgrasus, nes pati dar bus jauna ir lelijomis žydinti. O gal aš klystu…
Žinau, yra žavesio būti gležna gėlele „pabaisos” letenoje – jis toks jau patyręs, toks drąsus… O koks pasitenkinimas savimi – žiūrėkit, iš visų gėlių jis nuskinti pasirinko mane! Bet tai praeina, rožinis šydas vieną dieną nusmunka ir „pabaisa” pasirodo tebesąs žvėris, joks ne princas.
Aš už lygiaverčias poras ir protingą amžiaus skirtumą, o ne draugystę tarp mergaičių ir vyrų, kurie tinka joms į tėvus, kad ir kokie jaunatviški jie būtų, kad ir kokios suaugusios būtų jos.

#233 žodžiai

Saulėtos dienos įkvepia, nors kažkur užanty tūno tas gilus liūdesiukas, kad vis dėlto tai yra laikina. Žinoma, dar bus saulės spindulių ir auksinių lapų, bus naujų megztinių ir naujų batų, bet rudu – ruduo neišvengiamai ateis. O tada jau žiema ir visos kitos pilkos dienos, kurias kiek sujudins spalvotos Kalėdos ir fejerverkai, ir tik maždaug vasarį vidinis laikrodis pradės tiksėti džiugiau, nors ta žiema spardysis dar visą kovą, o gal net balandį…

Mums laiko suvokimas jau skiriasi – jį kitaip suvokia vaikai, jiems diena yra neapsakomai ilga, todėl, kai vaikui sakau, kad eisime į lauką rytoj, jis pyksta, nes jam atrodo, kad to reikės laukti visą amžinybę. O mums kas – kelios valandos čia, kelios ten ir žiūrėk jau vėl niekur nespėjame, lekiame ir lekiame.

Dar būna dalykų, kurių nelauki, bet jų laikas pamažu slenka link tavęs – vizitas pas nemalonų gydytoją, koks nors svarbus atsiskaitymas, pokalbis ant kilimėlio ar greta jo. Pasižiūri į kalendorių, jauduliukas kyla. Galiausiai nervai įsitempia ir pasiekia aukščiausią įsierzinimo tašką – kai tereikia mikro prisilietimo, kad sprogtum susikaupus irzuliui ir išsitaškytum visomis bjauriomis emocijomis. Kvailiausiai reaguoja organizmas. Tą dieną lakstai į tūliką, arba viskas apačioje sustingsta. Labai nori spurgos, arba negali praryti nė kąsnio. Kalbi neužsičiaupdama ir gestikuliuodama rankomis arba pavirsti į druskos stulpą. Stresas visus veikia kiek skirtingai, bet veikia.

Pati sakau, kad baimė turi motyvuoti veikti, o ne suakmenėti, bet kartais suakmenėja ir tie, kurie tuos akmenis be vargo skaldo blakstienomis.

#232 žodžiai

Meilė neturėtų būti naujos kojinės ir upėtakio filė, bet yra – kai myli ir galvoji, kuo nudžiuginti savo artimą, kuo paguosti jį po sunkios dienos. Ir nors supranti, kad apkabinimas ir prisiglaudimas yra neįkainojami ir kosmoso vertės, bet naujos kojinės ir lengva vakarienė dar niekam nepamaišė.

Jaučiuosi įgaunanti savarankiškumo, bent jau transportavimosi erdvėje klausimu. Dabar nebeprašau manęs nuvežti kur nors – pati galiu nuvažiuoti. Tik iš pradžių pasėdžiu prie google maps su street view, pageneruoju mintyse maršrutą. Ir vis tiek gatvėje viskas būna kitaip: kelio ženklai sako viena, o gyvenimas – kita. Pavyzdžiui, yra dvi juostos važiuoti tiesiai, bet visi kažkodėl rikiuojasi į antrą, pavažiavus suprantu, kodėl – už kelių šimtų metrų pirmoji juosta užimta išrikiuotų automobilių. Arba leki per žalią, kad tik neatsiliktum nuo srauto ir nepapiktintum kokio iš paskos prisiklijavusio džipo, o vidury sankryžos paaiškėja, kad ten kelios smagios duobės, nes ruošiasi lopyti asfaltą – tik spėk pristabdyti ir ratų nepamesti.

O tada ir kiti dalykai po truputį įvyksta. Pavyzdžiui, galime gražiai nueiti į parduotuvę su vaiku, jau pavyksta susitarti, kad palauktų. O jei dar “įdarbini” stumti vaikišką pirkinių vežimėlį – viskas, laimės pilni batai, eina spindėdamas ir pamiršęs niurzgėti, kad perkamą bandelę bus galima valgyti tik tada, kai už ją susimokėsime kasoje “pas tetą”. Dar jis tai “tetai” mojuos ir sakys “ate”, nes auga nedidelis, bet inteligentas. Tik tos “tetos” kartais būna užsiknisusios ir net nepakelia galvos, tada inteligentui aiškinu, kad jos dirba ir nemato.

#231 žodis

Pasaulis yra nuostabus, kai tau sekasi. Kai nesiseka, tai ir saulė kažkaip ne taip šviečia, ir vėjas per šaltas, ir išvis visi tokie chujovai atrodantys, nervuoja kiekviename žingsnyje, kaip čia nesikeikus dar riebiau.

Negaliu sakyti, kad nesiseka. Sekasi. Bet labai jau iš lėto, o laiko viskam turiu mažai. Viskas miego sąskaita. Nors šiaip reikėtų nustoti gaišti laiką ten, kur jis iš tikro yra gaištamas, negeneruodamas jokios apčiuopiamos naudos, ir gal atsirastų tų valandų paroje daugiau. Bet…

Ir šiaip kai kurie dalykai keičiasi tada, kada jie nori keistis.

Štai atsirado mašina. Anksčiau pas gydytoją ir pėstute nueidavome, bet dabar gi mes turime mašiną, t.y. aš turiu, mes – reiškia, turiu aš ir vaikas. Tai sėdame ir važiuojame, nors prieš tai keletą minučių tryznioju savo galvoje, kad ten visada sunku su parkavimu ir bus man šakės su šakutėmis, kai reikės tą savo karietą kur įkišti. Bet nuvažiuojame, vietos pakankamai, įkišu savo dailų auto-užpakalį ir laimingi einame ten, kur mums reikia.

Patogumai žmogų gadina. Daro jį tinginiu. O kai esi tinginys ir patogumų vergas, tu nebenori kažką daryti sudėtingai – nori lengvai. Tad ir sėdi vakare prie apysunkio teksto, kuris nesiklijuoja, ir jau pradedi svarstyti, kad gal davaj mes jį kaip nors nuleisime kita forma, to, ko norisi – nesigauna. Sėdžiu. Klijuoju. Šlifuoju. Rašau, trinu, kiloju teksto gabalus ir visaip kaip gudrauju, kol galiausiai sulipdau. Kreivokai atrodo, bus gerai. Turiu pateisinamą priežastį – vaikas serga, o aš – tinginė.