#274 žodžiai

Šiandien po labai labai ilgos pertraukos kepu tortą. Nu pagaliau atėjo kažkoks stimulas nuveikti kažką skanaus, ne vien nešančio pinigus. Darbų turiu, bet nuo kompo akys varva ir mintys pasidaro it guminės. Tad šiandien ryte teleportavusi mažių į darželį, kur, surprise surprise, jis buvo pirmas vaikas grupėje – reikėjo pamatyti, kaip jis sutriko įbėgęs į didįjį kambarį ir pamatęs, kad vaikų nėra visai, atsisuko ir žvilgčioja tai į mane, tai į auklėtoją, net sukirbėjo, kad nepradėtų verkti, nors ašarų jau senokai ten nebuvo -, greitai atsisveikinau ir nešiau kudašių namo, pakeliui užsukau į parduotuvę kelių trūkstamų ingridientų ir voila, kvepia namai karameliniu biskvitu. Vat dar biškį pasėdėsiu kojas ištiesusi ir išsuksiu ne ką prastesnį karamelinį kremą ir bus tobulas karamelinis tortas. Tikiuos, valgomas, ne tik gražus.

O šiaip vyksta visokie įdomūs reikalai su verslu. Dabar galvoju, kad švęsti reikia ne tada, kai atidarai įmonę, sutvarkai visus dokumentus su Registrų centrais, bankais ir kitais čiulpikais, ne tada, kai surandi pirmą klientą ir pasirašai sutartį, ir net ne tada, kai kažką padarai ir jam išrašai pirmą sąskaitą – švęsti reikia tuomet, kai tas klientas tą sąskaitą apmoka, ir tu nejauti jokio kartėlio dėl paimtų pinigų. Anei to, kad paėmei per mažai, anei to, kad gal šūdą padarei, o nulupai kaip už auksą. Va tada šampanas tegu liesis.

Labai tikiuosi, kad galėsiu tą šampaną laistyti jau spalio pabaigoje, nes rankos jau sukirstos, dabar lipdysime, kad nebūtų auksinio š. ir šūdino aukso. Oi, negaliu, kaip myliu savo užsiėmimus, kad net savo tobuluosius rašymus prilyginu kažkokiam juvelyriniam reikalui arba mėšlo mėžimui. Neparsidaviau. Tiesiog pagalvojau, kad jau kažką sugebu, todėl galiu tai pasiūlyti ir kitiems – savo galvą už jų pinigus. Bus įdomu, pažiūrėsim.

#273 žodžiai

Vakar mačiau senuką, nešiną Raffaello metaline dėžute. Pagalvojau, kad toje dėžutėje gali būti kas tik nori – ir saldainiai, ir seni meilės laiškai, ir kruopščiai rinkti kaštonai, o gal nukirpti nagai. Žinok tuos senukus ir jų įpročius.

Bet leidau sau pagalvoti, kad jis nešėsi saldainius. Dėžutė, tiesa, jau pradaryta, nes senukas labai norėjo paragauti, ar geri saldainiai, ar neapsuko parduotuvėje, gal senus pakišo, kaip anąkart. Geri saldainiai, geri – kokosas trupa, kremas minkštas, o vidury pūpsantis migdolas toks, koks ir turi būti – švelnus ir kietas, traška kramtomas paskutinių krūminių dantų.

Neša jis tuos saldainius, veš savo bobutei, kuri dabar ligoninėje. Ėjo vargšelė, paslydo ir susilaužė sparnelį – riešo kauliuką. Daug ten tų kauliukų, nelabai suprato, kai gydytojas aiškino, bet vieną senukas suprato labai gerai: bobutei kurį laiką reikės šiek tiek padėti. Dabar jai bus sunkiau maišyti samčiu sriubą ir pilti jam barščius į lėkštę, dabar ji dar atsargiau prilaikys jam švarką, kai rengiasi į bažnyčią, o gal nelaikys visai, nes bijos sutrupinti riešo likučius. Jos tokios gležnos rankos…

Liūdna dabar bobutei ligoninėje. Lyg ir ne pirmą kartą, o išvažiavo vakar beveik nieko nepasiėmę. Senukas vos su šlepetėmis į greitąją neįlipo, kai medikai sodino bobutę ant pacientams skirtos kėdės. Nors gal ten turėtų sėsti felčerė, visi pacientai gula, o kam bobutei gultis, jei jai taip baisu gulom važiuoti, o ir ne koją susilaužius – tik sparnelį.

Dar ir laikraštį nupirks ar kokį žurnalą. Bobutei labai patinka žurnalai, ypač tie spalvoti, kur rašo apie žmones ir jų gyvenimus. Ji vis pavarto parduotuvėje, bet neperka – gaila pinigo. Kartais paskaito bibliotekoje, nes parduotuvėje patys geriausi žurnalai kažkodėl uždaryti maišeliuose, kad niekas jų neskaitytų ir nevartytų. Nupirks brangiausią.

Apsidžiaugs mano paukštelė, pagalvojo.

#272 žodžiai

Kuo nors piktintis yra lengviau nei būti atlaidesniam ar supratingesniam. Galima pykti ant lenkiančio vairuotojo, kad nerodo posūkio, galima pykti ant to, kuris velkasi prieš nosį tuomet, kai tau labai reikia papildomų penkių minučių. Galima pykti, o kam? Niekas nuo to nepasikeis. Juk gal fūros vairuotojas ne iš blogos valios stipriau paspaudė akseleratorių, tikėdamasis, kad ir aš bandysiu pralėkti pro mirksinčią žalią šviesą. Žinai, avarijos nebuvo, bet matyti, kaip kone į automobilio galą siūbteli fūros kabina nuo staigaus stabdymo, kažkaip pasidaro ne pikta, o baisu. Bet jis nepypina, nelipa aiškintis. Mažius sėdi sudėjęs rankutes, čiupinėdamas savo paties pirštus ir stebėdamas, kaip mirksi pėstiesiems skirtas šviesoforas. O aš bandau žvilgsniu šaudyti galinio vaizdo veidrodėlį, bet fūros vairuotojas sėdi aukščiau, tad geriausiu atveju šaudau jam į kojas, kurių nesimato, nes veidrodėlyje tematau mėlyną fūros snukį, kiek pernelyg prilipusį prie mano gražios autošiknos. O gal tik taip atrodo, tie veidrodėliai linkę didinti, o baimės akys viską išpūsti.

Mano tekstuose atsirado perdaug autodetalių. Šiandien važiuodama darban pagalvojau, kad prieš kelerius metus, kai pagaliau išlaikiau vairavimo teises ir nešiojausi su savimi vairuotojo pažymėjimą labiau iš įpročio nei iš poreikio, būčiau buvusi labai laiminga, jei būčiau turėjusi galimybę šitaip vairuoti kone kasdien. Nedidelės tos mano kelionės, bet per šiuos du mėnesius jau tiek daug išmokau ir nugludinau keletą kelių, kuriais man jau nebaisu važiuoti. Bet dar daug kelių laukia – ir tų, kurių šiek tiek bijau.

Štai kitą savaitę teks nusigauti į kitą miesto galą. Man jau dabar prakaituotų delnai, jei tą jie darytų iš baimės – o jausmas bus kitoks. Kiek smarkesnis širdies ritmas ir visiškas susitelkimas į kelią, neprakalbant nė žodžio. Tik kartais ištariant mažiui magišką žodį “tiltas!”.

 

#270 žodžių

Emociškai iškritusi. Ir kas kvailiausia, beveik dėl to, kad esu užsivertusi darbais. Dar buvo visokių negalavimų su sveikata, teko važiuoti į Santariškes, nors nepraėjus nė valandai jau norėjosi važiuoti namo, laimei, mus greitai išleido. Kol kiti vaikai vėmė nuo noro/roto, mūsiškis, panašu, vėmė nuo maisto. Ir po vakarykštės nakties, kai pati smagiai lupau ožius, turiu bent porą įtariamųjų, kas galėjo nepatikti mūsų skrandžiams.

Užtat šiandien kaip plunksnelė – ir visiškai be kavos. Ryte išmaukiau tris puodelius kmynų arbatos – nežinau, man visada padeda kmynai po panašių negalavimų – ir nesijutau persigėrusi, kiek organizmas buvo išsieikvojęs skysčių. Tada atsargiai po kąsniuką, nes lyg ir norisi, bet baisu valgyti. Galima sakyti, kad visą dieną buvau gyva kefyru, mineraliniu ir vienu kitu duonos kąsniu, aj, dar sriubos valgiau. Vakarienę jau valgiau kaip žmogus, dabar jaučiuosi puikiai. Šiū, ligos, šiū, nėra kada sirgti ir bloguoti – kiek darbų, kiek darbųųųų, iš proto kraustausi ūūūū-ūūūū!

Dar buvau pikta, nes erzinausi, ir erzinausi, nes buvau pikta. Kai mažius sublogavo ir tapo akivazidu, kad mudu liksime namie užuot važiavę į kaimą, man net palengvėjo – atrodo, suaugę žmonės, o kartais elgiamės kaip vaikai. Bet jei nenori, tai nenori, sunku save priversti. Ir ką, niekas nesugriuvo. Bet, matai, anys laukia ir tikisi, kad jau šį savaitgalį mes tikrai pasirodysime. Nu. Gal šįkart apsieisime be ligas atnešančių įsikalbėjimų (o tai kirba, kad visi sublogavimai grynai psichosomatiniai).

Dar liko kelios dienos parengti rudenėlio kompoziciją darželiui, o aš jau seniai nebematau kaštonų. Velnias, pražiopsojau, visi išbyrėjo. Eisim kankorėžių į parką rinkti, ar ką. Žinoma, dabar tik lapų visų spalvų gama – galima kokią puokštę susukti ar panašiai, bet turi atrodyti, kaip vaiko daryta. Panašu, kad vėl gudrausiu.

#265 žodžiai

Pasiutusi ir gana intensyvi savaitė. Dar nusimato išvyką į kaimą savaitgalį – tai išvis sukasi varžteliai, tuoj išsibarstys, nes tai reiškia, kad savaitgalio darbai bus paaukoti kaimo vardan, o tada vėl arsiu naktimis, arba lekuosiu laisvomis dienomis, kad padaryčiau viską, ką reikia. Nepasiilgstu aš to kaimo, turbūt man reikia, kad praeitų gerokai daugiau laiko, kad norėčiau ten nuvažiuoti. Nors žinant visą situaciją, laiko praeis cielos marios, kada ten bus galima važiuoti džiugiai ir su šypsena, o ne su išankstiniu nervinimusi, kad ir vėl susigadinsime vieni kitiems nuotaikas, pavargsime emociškai ir fiziškai ir vėl liksime dar labiau vieni nuo kitų nutolę, bet nė per nago juodymą nepriartėję.

Pasitrauk. Kartais taip norisi pasakyti įkyriems žmonėms. Būna tokių, apsimeta draugais, kalbina, šnekina, dėmesį rodo, tiksliau, reikalauja mano dėmesio, vagia mano brangų laiką, o paskui čiulba, kodėl tu niekada pirma nepaskambini?

Dėl skambučių – man nelabai patinka skambinti. Jei yra galimybė reikalus tvarkyti internetu, tai ir tvarkau. Žinoma, skambučių išvengti neįmanoma, reikia ir į kliniką paskambinti, ir šiaip kokiems profesoriams.

Geriausia buvo, kai pakeičiau telefoną. Tada visada kyla klausimas, kokius kontaktus perkeliu iš seno įrenginio į naują – ai, taigi, visus. O paskui žvelgiu į tą sąrašą ir pusės tų vardų neatsimenu. Dabar turėdama laiko vis trinu tuos prarastus veidus. Jei nereikėjo per pastaruosius metus, tai kažin, ar kada norėsis jiems paskambinti.

Yra gera frazė: aš neskambinu ne todėl, kad nepasiilgau – neskambinu todėl, kad nepasiilgo manęs. Gana dažnai taip jaučiuosi. Nereikalinga. Svarbi tik tam kartui. Tada, kai kažkam reikia – laiko, dėmesio, patarimo. O tada galvoju, kodėl aš pati nereikalauju to paties iš jų? Nes nenoriu, ar nereikia? Tik artimiausius spaudžiame be gailesčio.

 

#263 žodžiai

Šį rudenį vėl dalyvauju Mamų mugėje. Jau, rodos, rašiau, kad esu už tai, kad išaugtų, nebedėvimų rūbų nekaupti ir parduoti, už tuos pinigus galima ir naujų nusipirkti. Galėčiau ir savo spintai pritaikyti. Man ši idėja labai graži, nors kiek ir niežti tas 30 procentų komisinis mokestis.

Ta proga teko vienai važiuoti į Gariūnus. Ridentis 80 km/h, kai aplink visi švilpia dar greičiau (esu iš tų sraigių, kurie vadovaujasi kelio ženklais), kelia kažkiek jaudulio. Ypač kai maršrutas nenuzulintas. Bandėme savaitgalį prasukti tuo keliu, bet man traškėjo galva, o parvažiuojant šturmanas pasiklydo, tai pasivažinėjimas buvo labiau nesėkmingas, nei sėkmingas. Spakainiai, galvoju sau, kaip nuvažiuoti – jau žinau, o kaip grįžti – man padės navigacija. Taip ir buvo, nes pažiūrėjus žemėlapyje atrodė easy – keliui besišakojant laikytis dešiniau, o kitame išsišakojime – kairiau. Pasirodo, kad tas “kairiau” reiškė posūkį į kairę labai jau keistoje sankryžoje, kur kelias sukosi, todėl atrodė, kad važiuoju į žiedą prieš eismą. Bet ramus navigacijos balsas man susakė, kada kur sukti, todėl galvojau, jei ką, apkaltinsiu ją. Viskas buvo liuks. Jau pasiekusi Justiniškų g., prie šviesoforo navigaciją išjungiau, nes kelią namo jau žinau užsimerkusi. Trečiadienį kelionę kartosime.

Grįžtant prie mamų mugės, buvo labai įdomu stebėti, kiek ten laiko teturėjau, greičiau užmačiau ką probėgšmiais, kitas mamas su mažais kūdikiais. Viena moteris laikė gal dviejų mėnesių vaikutį viena ranka prispaudusi prie krūtinės, kol kita ranka dėliojo ir kabino prekes. Kita mama laikė panašaus amžiaus vaiką taip lengvai, vienoje rankoje kiek toliau nuo savęs, tarsi jis svertų kilogramą. Ir tada galvojau, kad jos abi yra ne pirmakartės – tokios ramios ir atsipalaidavusios. Bet gal klystu – kartais ramybė ateina iš nežinojimo ko bijoti.

#262 žodžiai

Iš nepublikuotų tekstų:

Skaičiau straipsnį apie moteris, kuriančias gyvenimus su už grotų sėdinčiais. Psichologai narplioja, kad vienoms tokia meilė yra saugi, nes antroji pusė yra izoliuota, negali kontroliuoti jų gyvenimo, mataisi retai, o pasimatymai visada jaudinantys. Kitoms mylėti kalinį reiškia tikėjimą, kad jos gali suklydusį vyrą atvesti į doros kelią, arba tiesiog, kad jis pasikeis.

Reikėtų pamatyti, kokius jie laiškus rašo, na, bent jau rašydavo, gal dabar jau nemadinga susirašinėti ranka – ištroškusioms emocijų ir žodžių, vertų gražiausių meilės filmų scenų, tai tikra atgaiva. Nesvarbu, kad tekstą sukūrė kitas kalinys, o ranka užrašė ir raudonas rožes nupiešė trečias – kaip gali nepatikėti jo meile ir pažadais nešioti ant rankų kaip pavasarį budinančią vieversėlę.

Tik kažkodėl romantika baigiasi atsivėrus kalėjimo vartams. Už grotų buvęs toks švelnus katinėlis liaujasi murkti ir drasko namie tapetus, šika į batus ir ruošiasi perkąsti šeimininkei kaklą. Jis nepasikeitė, su siaubu suvokia moteris. Dar baisiau – ji tyliai vylėsi, kad jis niekada nepasikeis ir ji bent kartą pasijus pavojingo vyro moterimi.

Kažkodėl kai kurias moteris nepaaiškinamai traukia paglostyti vilką. Pavojai jaudina, varinėja kraują ir verčia tankiau kvėpuoti – staiga gyvenimas pasidaro ryškesnis, kupinas emocijų ir įtampos. O kas ten žino, gal ir stebuklingas atsivertimas įvyks. Juk ir Gražuolė pamilo Pabaisą, o pabučiuota varlė pavirto į princą. Viskas užkoduota vaikystės pasakose.

Pasakose ir gyvenime, kur matai, kaip rūpestinga motina nuauna girtam tėvui batus ir paguldo jį ant šono, kad vemdamas neužspringtų, kur tėvas pasiųstas į parduotuvę duonos grįžta su dėže saldainių ir trimis aplamdytomis tulpėmis, nes gi vakar buvo kovo aštuntoji. Ir kuo gi blogai gali būti įsimylėti kitokį, galbūt tą, kurio niekas nemyli?

#261 žodis

Iš niekur nepublikuotų tekstų:

„Mama, aš išėjau iš proto“, – po langais rusiškai rėkavo kažkokios mergos. Buvo 2004-ųjų ruduo. Bendrabučio kambaryje buvau viena, tad galėjau netramdomai žliumbti į pagalvę. Didesnės tragedijos negalėjo nutikti – aš ir vėl įsimylėjau ne tą…
Įsimylėti ne tą visada reiškė didesnius ar mažesnius širdies sopulius. Meilė be atsako, kai nežinai, ar bent pati myli save, skamba kaip Dievo antausis – tavęs niekas nemylės. Juokinga, bet tada buvo taip – čia tik dabar mes gudrios ir žinome, kad pirmiausia reikia mylėti save nesvarbu, kas nutiktų ir kas šalia mūsų būtų ar nebūtų visai.
Suaugus vienatvė įgauna kitokio skonio – saldaus egoizmo, laiko sau, nereikėjimo su kuo nors derintis, kažkam įtikti ar pataikauti. Pabūti vienam ir skirti visą laiką tik savo poreikiams – kai kuriems skamba kaip neįgyvendinama svajonė. Bet tada… Būti vienam, kai dar nesi savęs atradęs, o gal netyčia klystkeliuose praradęs, buvo bausmė ir kančia, ką ten Dievo pirštas – dieviškas kumštis, prislėgęs nepakeliamu svoriu prie grindinio. O širdį taip sopa, taip sopa…
Tik vėliau suprasiu, kad įsimylėti ne tą kainuoja mažiau, nei balsuoti ne už tą, dirbti ne pas tą ir ne už tiek, gyventi ne ten ir ne taip. Bet širdį kamuojantys dalykai kažkodėl šiame gyvenime atrodo didesni ir svarbesni, nei skaičiukais ir nuliukais pažymėti ploni, numatyto dydžio popierėliai.
Galvoju, kad visi turi praeiti etapą, kai įsimylima ne tuos žmones. Geros mamų dukrelės būtinai pameta galvą dėl rūkančių ir geriančių, odinėmis striukėmis ir visokiais anarchijos ženklais apsikarsčiusių metalistų ar šiaip netikusių berniukų. Tie patys netikėliai kartais pasileidžia plaukus dėl kokios vargšės našlaitės, kurios į marčias nenorėtų net ir didžiausio metalisto mama.

#260 žodžių

Man kažkiek tai metų ir aš pirmą kartą savarankiškai gaminu balandėlius. No shit. Vakar paskaičiau Beatą, pagalvojau, kad gi nieko sudėtingo ten nėra, gi esu mačiusi, kaip tai daroma, tiesiog niekada neteko pačiai kišti nagų prie kopūsto ir vynioti mėsos įdaro į jo lapus. O brolyti, viskas lengva, bet tuo pačiu ekstremalu: apverdi tą kopūstą, vis nurengdamas po lapą ar du, pirštų galiukai skaudūs, nors ir saugojausi dviem šakutėm ir kitais virtuvės įrankiais. Paskui kilo klausimas, kaip geriau vynioti į kopūstlapius faršą, bet pagalvojau, kad didelio meno nereikia, origamio tuo labiau nebus, susukau taip, kaip man atrodė geriausiai. Rezultato dar laukiu, kunkuliuoja smagiai, kvepia irgi kaip reikiant.

Šiaip tai jaučiuosi kaip “back office” – vyras į darbą, vaikas – į darželį. Aš iš darželio arba namo, arba į parduotuvę, retkarčiais į darbą ar susitikimą. Namie apsitvarkau, pagaminu valgyti, sulakstau į visokias parduotuves ir sutvarkau nenumatytus reikalus, spėju padirbti savo rašymo ir komunikacijos darbus, pasmaksoti feisbukuose ir panašiai. Vakare visi grįžta – vyras pats, vaiką reikia pasiimti. Tada namie vyksta valgymai, žaidimai, rėkavimai, karas dėl televizoriaus pultelio ir per dieną atsiradusios tvarkos požymių naikinimai. Prieš vaikui einant miegoti greitai aprankioju išmėtytus žaislus, apsisuku virtuvėje, kad vaikui nuėjus miegoti namuose nebūtų jokių skalambijimų puodais ar kitų neįprastų garsų, galinčių pažadinti. Vaikas miega, tada kelios valandos sau – vienas kitam arba kompiuteriui ir planšetei. Šių laikų romantika, nu. Ir visą laiką sukasi mintys, ką reikia padaryti, ką nupirkti, ką rytoj gaminti, kur suspėti, ką išskalbti ir spėti išdžiovinti. Planai planiukai vienas paskui kitą non stop.

Ir kaip po tokių pasikartojančių dienų nepasijusti supermama? Nesiskundžiu, kol kas patinka.

#259 žodžiai

Šiandien buvau konferencijoje – lėkiau be kavos ir be pusryčių, laimei, spėjau laiku nusigauti, tad skubiai maktelėjau kavos ir porą pyrago gabaliukų. Pradžia buvo kiek sausoka ir nuobodi, bet galiausiai įsivažiavo – auditorija turėjo klausimų, reiškia, ne visi miegojo, viskas oki.

Per kavos pertraukėlę prasibrovus iki kavos termoso, teko kiek graudžiai nužiūrėti sumuštinių padėklus – kas per nauja mada “nieko kramtomo” – visokios užtepėlės ant minkšto batono riekučių, su vienu kitu griežinėliu agurko ir petruška (nu kaip be petruškos). Dar buvo trapios tešlos sausainukų su tom pačiom užtepėlėm, tokiom sunku alkį numalšinti, tad “canape” tirpo nuo padėklų kaip sniegas prieš saulutę. Ko netrūko – tai vaisių, šitų mažai kas valgė. Kai esi sotus ir nori paužkandžiauti, tos vieno kąsnio užkandėlės yra puiku, bet norint rimčiau užkrimsti – kažkaip nelabai.

Tad grįžus į salę po pirmo pranešimo pradėjo burnoje kauptis seilės, o mintys suktis apie ėjimą į kavinę ir lėkštę sriubos. Bet norėjau palaukti 20 minučių, kol prasidės ne toks įdomus pranešimas – ką g, prabėgus toms minutėms pajutau, kad gyventi dar galiu ir be sriubos. O paskui vėl kavos pertraukėlė su tais pačiais nykiais sumuštiniais ir vaisiais. Nerimta. Labai norėjau didelio sotaus sumuštinio – su juoda duona, kumpiu, sūriu ir žalumynais. Arba ko nors, kas valgoma su šakute (salotos stiklinėje, pav.).

Grįžau namo išbadėjusi, puoliau siaubti šaldytuvo. Suvalgiau pusryčius (tai, ką būčiau valgiusi, jei būčiau spėjusi ryte), paskui pasidariau lengvus pietus. Dabar sėdžiu ir galvoju, ar jau pereiti prie pavakarių ir vakarienės, nes sotumo jausmas niekaip neateina. Gurkšnoju šaltą arbatą, laukiu.

Tokie vat reikalai. Ir šiaip, konferencijos nėra skirtos pavalgyti, bet ir ne tam, kad nustiptum iš alkio.