#337 žodžiai

Aš visada sakiau, kad sėdint duobėje nereikia rausti giliau, bet pati visada taip darau: kai darbai spraudžia į kampą, aš, kaip tame sovietiniame filme, vis žengiu žingsnį į priekį garsiai sutikdama su kiekvienu pasiūlymu “kasti bulves”, “krauti betoną”, “šluoti gatves” ir t.t., you know what I mean. Nes per tiekos laiko atradau, kad kuo daugiau darbų prisiimu, kuo labiau nespėju, tuo geriau aš dirbu – nes nėra laiko maivytis prieš ekraną, galvoti, kuris žodžių derinys labiau tiktų toje vietoje – imi ir iškart gerai rašai, iškart gerai verti ir visaip kaip dirbi, kas ten turi būti padaryta pagal aprašymą/lūkesčius. Ir tada tampu antžmogiu – robotu – mašina. Žinoma, po tokių dienų aš voliojuosi kaip daržovė, stumdau baldus užpakaliu iš vienos vietos į kitą, nebenoriu gyventi, tiksliau, nebenoriu džiaugtis gyvenimu ir tiesiog vegetuoju, bet tada tas etapas praeina, aš prisikaupiu kažkokios energijos, tada vėl prisiimu darbų ir varau kaip išprotėjusi.

Labai noriu išprotėjusių kitų metų. Kad norėtųsi staugti ir juoktis, ir verkti – iš nevilties, iš džiaugsmo, iš palengvėjimo. Kad eidama gatvėje pradėčiau su savimi kalbėtis (kartais pasitaiko tokių išsišokimų jau dabar), kad rėkčiau į pagalvę be garso, nes visi jau miega, o mano mintys pūškuoja nesustabdomu garvežiu, todėl man skubiai reikia visa tai išliesti, antraip pati sprogsiu, kaip kad sprogsta užkaitę vandens boileriai, kai juose nebelieka vandens, o tik karštas, visa deginantis garas.

Tai, jei dar ką nors prisižadėsiu be to, ką jau esu prisižadėjusi, pati numačiusi ir suplanavusi, kiti metai turėtų tokie ir būti – lengvai pašėlę. Aišku, nėra dar ko džiaugtis, pažiūrėsim, kaip aš verkšlensiu pirmom dienom, kai reikės važiuoti į tuos mokslus, už kuriuos man jau dabar skauda piniginę, kaip aš ieškosiu pasiteisinimų kažko nedaryti ar daryti vėliau, kaip aš tempsiu save už ausų ir keiksiu visus aplinkui, o labiausiai – pati save, nes dėl visko būsiu kalta tik pati, va tada ir pažiūrėsime, koks tas yra darbų atlikimo palengvėjimas, apsivalymas ir katarsis. Jo, geriausias momentas tai pasijusti daržove – žiūrėkit, aš vakar buvau supermoteris, o šiandien galiu voliotis su chalatu ir gerti šampaną nuo ankstaus ryto. Beveik gavosi kitų metų rezoliucija.

#336 žodžiai

Tai šiandien pagaliau išaušo vyšnių pyrago diena. Darbų pasidariau mažiau, leidau sau pasilepinti – pažiūrėjau praleistas TV serijas, pavarčiau naują žurnalą, padariau valgyti, pati valgiau belekiek kartų, panašiau youtube ir pasmaksojau socialiniuose tinkluose (nuo šitų niekaip nesugebu pabėgti), kol štilis – tol mėgaujuosi. Nes tas laikas yra labai trapus, bet greitai bėga, bjaurybė.

O tada atgal prie darbų, rašyti, rašyti, pyškinti žodį po žodžio, braukti, trinti, taisyti ir rašyti, rašyti, rašyti, galvoti, abejoti, pakeisti pavadinimą, išmesti paskutinę pastraipą, pakeisti vieną žodį kitu, tada vėl grąžinti senąjį, o galiausiai išmesti abu nafik ir įrašyti trečią, nes jis visą laiką sukosi ant liežuvio galo, bet niekaip nerado, pro kurį tarpdantį išlįsti į dienos šviesą ir įsitaisyti ten, kur jam ir buvo skirta, kad po kiek laiko skaitydama savo tekstą galvočiau, dievaži, kaip gerai tada parašiau, o dabar nesilipdo žodžiai, byra kaip smėlis pro pirštus, tad dėlioju ir dėlioju, galo nesimato – o pasakojimo galas visada būna taškas. Arba daugtaškis. Nors mano tekstuose visada, beveik visada, devyniasdešimt devyni ir devyniasdešimt devyni šimtosios, pabaiga baigiasi tašku.

Kažkurioje TEDxVilnius kalboje, gal iš tų pirmų kartų, kai dar nelabai žinojau, ką reiškia tos trys raidės su prilipusiu x, kažkoks dailininkas ar tai menininkas pasakė, kad dailėje viską galima pradėti nuo taško. Kam pradžia, o kam pabaiga – taigi.

Šiandien sužinojau, kad vyro tėvai niekada nebuvo delfinariume. Sako, kaip būtų įdomu pamatyti. Aš kiek nustebau: o tai never ever before? Ne, ką tu, visą gyvenimą dirbom, nebuvo laiko, čia į darbą, čia iš darbo, savaitgalį į daržus ar miškus, čia vaikai, čia reikalai, ir žiūrėk, sukinėjasi aplink tą pačią ašį visą gyvenimą, nenuklysdami toliau, nei leidžia prisegta grandinė. Ir tokiomis akimirkomis sujuda manyje vidinis teisingumo ministras, kuris iškart puola organizuoti kelionės: jei ne automobiliu, tai traukiniu. Die, galėčiau jiems visą maršrutą sudėlioti, nupirkti bilietus ir paleisti – bet ar važiuos, ar atsisegs grandinę, čia jau kitas klausimas. Panašu, kad vasarą keliaujant prie jūros reikės gerokai apsvarstyti galimybę nudžiuginti ir juos. Juk tai kainuoja mažiau, nei sukimasis aplink tą patį darbas-namai-darbas, o duoda gerokai daugiau. Norėtųsi tikėti, kad pavyks.

#335 žodžiai

Paskutinė kalendorinio rudens diena buvo vis dar žiemiška, nors ryte nereikėjo tiek įnirtingai valyti ar gramdyti automobilio. Kai važiavau pas kirpėją, prasidėjo savotiška pūga. Bet aš jau nebijau, bet drąsuolės irgi nevaidinu – akys į kelią, ne į telefoną, kaip kitiems sekasi tai daryti.

Nusikirpau plaukus, palengvėjo galva. Žinoma, dar kelias dienas pratinsiuos prie naujos plaukų būsenos – kad nereikia nakčiai surišti, ar kad dabar džius gerokai trumpiau, tad norėdama formuoti šukuoseną negaliu užsisėdėti prie kompiuterio, nes išdžius taip, kaip jiems patinka labiau. Įdomu buvo sužinoti, kad labiausiai nukankinti plaukai buvo būtent toj vietoj, kur naktį rišu gumele – va tai tau. O rišau grynai dėl savo patogumo, kad nesisklaidytų plaukai po pagalvę ir vyrai nepeštų miegant, nes jei didysis miega tvarkingai (nepaisant skleidžiamų trombonų), tai mažasis mėgsta naktį pamigruoti ir iš savo lovelės atsiridenti iki mūsų, ir žiūrėk atsibundi su viena maža koja, įkišta į burną arba užgulta mielų 15 kilogramų. Dabar rišti tikrai nereikės, o kai ataugs iki rišamo ilgio (susiriša ir dabar, bet dar ne tiek, kad reikėtų tramdyti nakčiai ) reikės sugalvoti kažką kito. Nejaugi miego kepuraitę? Kiek juokinga būtų miegoti su tinkleliu ant galvos – kažkaip labai jau… pižoniška? Ar čia jau prilygsta plaukų suktukų ir chalatų deriniui vietoj naminės aprangos? Ačiū, ne.

O šiaip tai mėnesio pabaiga reiškia, kad kito mėnesio pradžia vėl atneš įprastinę darbų pasiutpolkę – tik kadangi Verslo klasė būna jungtinė ir vienas numeris solidžiai atstovauja du žiemos mėnesius, bent jau teksto rašymas jai nesmauks mirties raiščiais ir linijomis, bus lengviau. Tik šią akimirką atrodo, kad gal nebus ta mėnesio pradžia tokia sunki, nes darbų bus tiek, kiek jų prisiimsiu daryti ar susiplanuosiu. Vis dėlto metų pabaiga – tie visi apibendrinimai ir naujų metų planavimas – reikalauja savo laiko dalies. Kai sėdi ir rašai ataskaitas, planus, strategijas, užuot tiesiog judėjęs pirmyn – na, bet nepatikrinus maršruto kartais sunku nuvažiuoti be klaidžiojimų. Taigi. Reikia planuoti, skaičiuoti, vertinti ir matuoti.

Dar pasakysiu taip: to pyrago su vyšniomis aš niekaip neišsikepu, ir nesuprantu kodėl – ar kad tiek dirbu, ar kad tiek švaistau laiką visokioms nesąmonėms. Nieko naujo, kaip visada.

#334 žodžiai

Turiu įtarimą, kad šiandien nesivaliau dantų. Nors pala, negalėjau į darbą važiuoti nesivaliusi, tikriausiai, kad valiausi, bet taip paskubom – žuru žuru, paskalaujam ir gerai. Kaip vadinasi tas dalykas, kai užsimanai sumuštinio, nors jau esi pakeliui į lovą? Mhm, kemšu ir paskui iškart valysiu dantis, o ryte vis tiek burnoje bus prieskonis rūkytos dešros – nes bykoz, virškinsiu horizontaliai, kad tik nesusivėmus šitaip bemiegant.

Dirbu daug. Nors kartais iš to dirbimo būna tik daug sėdėjimo prie kompo ir ne kažką rezultatų. Bet judu, stumiuosi, save patraukiu, pasiridenu, padūsauju, kai nesisėdi, nueinu, sutvarkau kokį kampą, tada vėl save sodinu, baksnoju į klaviatūrą, į prirašinėtus lapelius su užduotimis (man labai patinka užsirašyti, ką reikia padaryti, o paskui braukyti padarytus darbus, beje, turiu labai awesome užrašinę, kur galima rašyti su tokiu ala flomasteriu ir vėliau viską nutrinti su specialiu trintuku arba tiesiog nuvalyti su šluoste – naudoju tą patį puslapį užrašam jau ketvirtas mėnuo, kaip ekologiška!). Nu, motyvacija vadinasi. Pala, įsisuks švenčių pasiutpolkė, ką tada darysim – tada burbėsiu, kad man reikia planuoti kitus metus, dėlioti strategijas, kapoti kažkam nagus ir panašiai, žinai, metų sandūra, o kam lengva, davaj dar po mandariną įkalam. Dabar tai jau tikrai bijosiu susivemti, nes girdėjau per televizorių pasakojant, kad vėlai vakare negalima valgyti vaisių, nes jie pradeda pūti – o jei pūna, vadinasi, yra kokia tai negera reakcija. Blemba blemba, bet kaip be deserto… valgom, paverksim rytoj.

Rašiau, kad noriu pyrago su vyšniomis – spėk, ar išsikepiau. Tai aišku, kad ne. Nes reikalų milijonas. Nuvažiuok į darbą valandai, išeisi po dviejų. O rytoj manęs laukia kirpykla, dar buriu žemėlapį, kur mašiną parkuoti tam rajone. Paskutinį kartą, kai važiavau kirptis, paskutinę akimirką sudrebėjo kinkos ir važiavau su viešuoju transportu, kad nereiktų sukti sau galvos kur palikti automobilį. O dabar jau drąsi, strateguoju visaip. Jeigu ką, turiu atsarginį planą – nuvažiuoti iki tarpinio taško ir palikti auto nemokamoje vietoje likus 3 viešojo transporto stotelėms. Balagano daugiau, žinoma, bet galva būtų ramesnė. Sugalvosiu rytoj, ką daryti – sako, rytai turi ypatingą galią pranokti vakarus savo IQ. Vakaras, ko gero, tik naiviai kopijuoja rytą…

 

#333 žodžiai

Koks magiškas trejetų trejetas🙂 negaliu šios dienos praleisti – reikia rašyti.

Šiandien automobilį valiau tris kartus: ryte prieš darželį, po pietų vėl prieš darželį ir tada jau po pietų miego prieš važiuojant pas logopedę. Žiema čiulpia varveklį. Nenoriu pagalvoti, kas bus, kai stuktelks koks minus penkiolika. Žinoma, jau būsime pripratę, apsirengę iki nosies galiuko ir panašiai, bet tie pratinimaisi prie šalčio tokie ilgi ir nemalonūs. Sėdžiu šiandien pas logopedę ir stebiu, kaip vaikas su ja žaidžia – kitaip nesiverčia liežuvis pavadinti to užsiėmimo -, ir viena akimi vis dirsteliu į savo raudonus pirštus. Čia, vadinasi, optimizavau laiką ir iš automobilio išlipau be pirštinių. Kiek to ėjimo per aikštelę – nė minutės neužtrunkame, bet šaltis yra žvėris, kanda vis tiek.

Dar šiandien aiškinausi, kaip veikia mistiškas ABS. Kažkoks bildukas ėmė ir pristabdžius prieš posūkį pastukseno į stabdžių pedalą. Mano širdis – laukinė – iškart nurūko strimgalviais apsnigtais laukais, o aš likau bežadė, kas čia nutiko? Net nepajutau, kad būtų automobilis slidęs, o ir greitis buvo nedidelis, max 20 km/h. Vakare pasitariau su vyru, supratau pagaliau, kas per monai toje mašinoje sėdi, kitą kartą jau širdis nelėks kaip pamišusi.

Bet šiaip vairavimas žiemą man yra dar naujas dalykas. Esu porą kartų važiavusi žiemą, bet realiai ilgą laiką buvau tik šiltojo metų laiko vairuotoja, nors ką čia pudrinu – ilgiausią laiką buvau jokia vairuotoja, labiau keleivė. Bet štai aplinkybės privertė ir pasodino prie vairo, nesiskundžiu, džiaugiuosi, čelendžinu save kiekvieną dieną, ypač valydama prišalusį sniegą nuo stiklų ir tikindama save, kad su žieminiais batais dar per karšta vairuoti.

Dar šiandien pastebėjau įdomų dalyką – nors tai nėra pirmas sniegas ir dabar visi tikrai važinėja su žieminėmis padangomis, šiandien daugumoje kelio atkarpų visi važiavo gerokai lėčiau. Kur kamštis buvo, sakyčiau, buvo atvirkščiai – judėjome šįkart greičiau, nors Ukmergės pr. irgi šįkart stovėjo iki Senukų, kur, kaip paaiškėjo, buvo sugedusi fūra. Bet rezultatas buvo nuspėjamas – bendra kelionės trukmė buvo ilgesnė kone dvidešimčia minučių. Daug. Aš jau nebenoriu pagalvoti, kaip aš vasarį važinėsiu į centrą vakarais, laimei, kad grįžtant namo gatvės jau bus gerokai aptuštėjusios, tik vėl ledas ir sniegas…

 

#331 žodis

Kai atsibosta pavydėti kitų žmonių gyvenimo – ir šiaip kiek galima skaičiuoti, kas kiek gali uždirbti, kad šitaaaip prabangiai gyvena, o gal mes visko nematome ir nežinome, nuotraukose viskas taip gražu, o gal namuose sausą batoną graužia ir t.t. -, tada pradedu ieškoti mažų dalykų, kuriais galiu pasidžiaugti. Nes didelių tai… nelabai dar. O gal neįvertinu.

Vaikas pasveiko? Tada valio! Reiškia, vėl eis į darželį, vėl turėsiu visas valandas sau ir savo darbams, jė jė jė! Tikiuos, bent savaitę jokių dėlionių krapštymų ir ožių tramdymų, žaislinių mašinėlių lenktynių ir kitų atributų, kurių tenka imtis nuo ryto iki vakaro. Tik aš ir mano egoizmas. Ir darbas blet, kaip be jo.

Padariau gerą vakarienę? Ir net vaikas valgė?! Valio valio valio. Dar net pusė taurės vyno atsirado, viskas taip glotniai nužengė į virškinimo karalystę, amen. Iki pilnos laimės trūko tik to vyšnių pyrago, apie kurį pagalvoju jau kuris rytas – gal rytoj, m?

Buvom parduotuvėje ir nupirkome to, ko reikia? Gerai, nereikia čia rėkti to valio, ir taip per dažnai po parduotuves slankioju.

Pažiūrėjom kažkiek televizoriaus be muštynių dėl pultelio? Nėra kuo girtis, bet neblogai – šiaip daugumą dalykų mes tiesiog praleidžiame. Yra tik kelios nuodėmės, kurias sau leidžiu pažiūrėti dažniausiai po kelių dienų tiesiog internete. Atidėtas malonumas vienok, plius sutaupau laiką reklamai, nes ji internete gerokai trumpesnė.

Padariau darbus laiku? Čia tai šampano purslai ir gėlės, kurių sau neperku, bet visada akimis paglostau – kartais pagalvoju, kad ne visada tos gėlės džiugina taip pat, kai jas gauni ir kai jas matai parduotuvėje paslapčia norėdama. Staigmena yra visada gerai, bet gali gauti nebūtinai tų žiedų, kurių nori.

O šiaip tai svajoju pagaliau nuvažiuoti į kirpyklą. Gal egoistiškai stabtelti kavos su kokiu pyragaičiu. Ir vėl pajusti, kad visas laikas yra mano. Nuo pirmadienio pradedame. Laikom sukryžiuotus pirštus, kad vaikas nesumanytų vėl sirgti.

Kalėdoms užsiprašiau naujos knygos, puikiai žinodama, kad neturėsiu laiko skaitymui. Šiemet perskaičiau kiek? Porą knygų gal ar tik vieną – neatsimenu, nors tu ką. O dar tyliai paskaičiuoju, kad reikėtų susirasti dar vieną klientą – tada išvis bus amen.

#330 žodžių

Tai jau Kalėdos kažkam? Lygiai mėnuo iki švenčių, dovanų ir apsivalgymų, Lietuvos zondavimo skersai ir išilgai. Visi toki geri, tokie smagūs. Ir tetos, ir dėdės, ir bobulytės, atsiduodančios žeme – kai valgai kūčiukus su aguonpieniu ir traška tarp dantų kažkokios smiltelės, stengiesi negalvoti, kad ten  papuolė sauja smėlio. Pratinkis, vaike, ir tavęs tas laukia – aitrus žemės gelmių alsavimas.

Šiemet vėl kilo dilema, ar važiuoti ten, kur mažai norisi būti. Suprantu, kad mūsų atvažiavimas sukuria šiokią tokią vienadienę šventę (kodėl tik vienai nakčiai, kodėl taip retai pasirodot, kodėl niekuo nepadedate, nenorite tęsti to, kas ne jūsų pradėta ir t.t., ir t.t.), bet mums patiems didesnė šventė būtų likti namuose – ramiai ir jaukiai, be balaganų, nervinių išpuolių. Tai ir svarstai – aukoti juos ar aukotis patiems. Taip, gerumas, šventės, atlaidumas, bet yra dalykai, kurie metai iš metų nesikeičia, ir kartais būtų lengviau juos tiesiog paleisti, bet… šaknų negali nukirsti taip paprastai.

Bet kokiu atveju šventėms reikia ruoštis. Reikia ir norisi. Ieškoti dovanų, galvoti apie tai, kas ką nudžiugintų ar priverstų ištarti “wow”. Artimiausius ir mylimiausius norisi stebinti labiau, jiems mažiausiai gaila skirti daugiau, atiduoti viską.

Bendraamžių mamos svarsto apie staigmenas ir adventų kalendorius vaikams, o aš suabejojau – ar tai daroma dėl pačių savęs, ar tikrai dėl vaikų. Gi dar jie maži, nemoka džiaugtis laukimu: gavo dovaną – valio, negavo – irgi gerai. Vat didesniems jau atsiranda suvokimas, kas yra laukti dovanos, laukti staigmenos, kiekvieną rytą tirtėti iš nekantrumo, laukiant, o sulaukus džiaugtis, stebėtis ir vėl laukti kitos dienos. Tai it nežinau, gal neverta verstis kūlversčio, jei tai nėra tai, ko tikiesi. Mes ir šiaip darome daug dalykų, kad patys pasijustume geriau.

Buvo laikai, kai siųsdavau kalėdinius atvirukus, ypač gminaičiams – tetoms ir dėdėms, močiutei. Bet entuziazmas praeina, kai tradicijos pasikeičia, o labiausiai kai metai iš metų nesulauki jokio atsako. Nesakau, kad laukiu atvirutės kaip atsakymo, bet kartais norėtųsi bent skambučio ar žinutės su ištartu ačiū, pasidžiaugimu, kad maloniai nustebinau, pradžiuginau. Bet… matyt, esame pernelyg šalti, kad mokėtume atviriau džiaugtis ir dalintis šiluma. O gal pernelyg greitai pasiduodame…

#326 žodžiai

Labai sunku susikurti balansą ir jį išlaikyti. Kiek kam skirti laiko, kad nenuskriausčiau ir pati savęs. Išdalinu save darbui, pamiršdama, kad artimieji laukia tų kelių minučių sau, apkabinimo, bučinio, …. įrašyti tinkamą dalyką kiekvienam. Ir suprantu, kad dar keli mėnesiai ir užsisuks dar didesnė pasiutpolkė, tada reikės savo laiką skaidyti minučių tikslumu, kad sveikas protas nenutoltų nuo sveikų santykių ribos. Nu gal pagaliau nustosiu švaistyti laiką visokiems soc.tinklams, kur nerandu sau naudos, tik stumiu laiką skaitydama kitų žmonių gyvenimus ir pasigyrimus. O paskui dūsauju, kad pati neturiu laiko paskaityti knygos, numegzti sau kepurės iš pernai nusipirktų siūlų ir padaryti daugybę kitų dalykų, kurie nebūtų darbas, už kurį mokama.

Vienintelis nemokamas dalykas liko šio tinklaraščio rašymas. Nežinau, kitiems metams kažin ar įsipareigosiu rašyti kasdien po tokią paklodę, dievai mato, man tai sunkiai sekasi, tekstai neįdomūs, o įrašai pastaruoju metu pasirodo geriausiu atveju kas antrą dieną. Gal reikės sumažinti apimtis: tarkim galiu rašyti kasdien, bet tikrai ne po kelis šimtus žodžių, nes dažnai nerandu ką naudingo pasakyti.

Ir nemokamas yra TED kalbų vertimas, tiksliau viso vertimo projekto prižiūrėjimas – nors kaip lietuvių kalbos koordinatorė pastaruoju metu užsiimu ne vertimu, o viso reikalo judinimu ir nešimu į žmones. Vakar patvirtinau kelias kalbas, net palengvėjo, kad po ilgo laiko kažką nuveikiau naudingo. O visų kitų rezultatų dar laukiu artimoj ateity – žinia skelbiama, susidomėjimas yra, bet kad visi tiek projektai labai priklausomi nuo sezoniškumo. Žinai, kada pasipils naujų savanorių vertėjų banga? Iškart po naujųjų metų, nes visi suskubs pildyti naujų metų rezoliucijas. O paskui visi išsibarstys, tik vienas kitas išvers daugiau nei dvi kalbas. Entuziazmas kažkur dingsta, kai smaugia savi deadline’ai – mokslai ar darbai, už kuriuos tau moka, kad galėtum nusipirkti prabangių eklerų su kava.

Dar kartais padedu kam nors, bet šiaip džiaugiuosi, kad tokių prašytojų ženkliai sumažėjo, kai pradėjau visiems tokiems atsakyti, kad juodai neturiu laiko. Tik keliems draugams galiu nemokamai paredaguoti, padėti su tekstais, ir tai viliuosi, kad atsilygins bent šokolado plyta, o ne trumpu “ačiū”, mirksinčiu Facebook messenger’yje. Darausi brangi.

#324 žodžiai

Nieko naujo šiam pasauly: orelis tai apyšlykštis, ypač vairavimui. Ypač sutemus, kai valytuvai mosuoja kairėn-dešinėn, o nuo priešais važiuojančio automobilio taškosi papildoma purslų siena. Nevairavau šiandien. Sėdėjau keleivio vietoje, kur senokai neteko sėdėti. Priekyje, net ne gale. Mažasis bosas šįkart net nesipriešino sodinamas į galą, gal buvo užkalbėtas dantis dėl naujos mašinos.

Mašina rieda gerai. Komfortiškai. Daiktas kol kas džiugina. Tikėkimės, taip bus ir toliau. Vienžo, dabar šeimos autoparkas galutinai suformuotas: miesto vikrus automobilis man, komfortiškas sedanas jam, tuo pačiu ir visai šeimai kur nors važiuojant pakeliauti. Dabar viskas tilps, vietos nestigs ir nebereikės vaidinti “biednų giminaičių”, prašančių susikeisti mašinomis kokiam savaitgaliui į kaimą, nes visa manta su visokiom kaimiškom gėrybėm vos tilpdavo, ir dažnai jausdavomės tarsi keliautume it romai – su terbom po pažasčia, sėdint ant prikrauto, arklių tempiamo vežimo. T.y. visko tiek daug – o vietos tiek mažai. Problem solved. Gyvenimas nusisekė – check.

Šįryt išvis tokia įdomi diena buvo. Sužaidėme beveik Kalėdų repeticiją. Brangusis paliko mažiui lauktuves svetainėje, tas ryte su pižama atėjo, iškart pamatė – viskas, čiupo dėžę, tik pasitenkinimo šūksniai, džiaugsmo fontanai. Vos įkalbėjau persirengti. O tada prasidėjo žaidimai – ir vieną stveria, ir kitą – nebežino, kur dėtis, ar dėlionę dėlioti, ar lipdukus klijuoti. Tik vienas žaidimas ir viena veiklos knyga – o turės ką veikti ne vieną dieną. Net pietų miego sunkiai sekėsi guldyti, nes vis rūpėjo nesuklijuoti lipdukai, neperžiūrėti paveikslėliai. Tokiomis akimirkomis pasidžiaugiu, kad yra daugybė visokių įdomių dalykų, kurie jam patinka, kurie kelia jam džiaugsmą.

Aišku, galima papezėti, kad štai mes tokių žaislų neturėjome ir mūsų laikais nebuvo tokių gudrių knygų su lipdukais ir galvosūkiais, bet mes gyvenome kitokiame etape ir jame taip pat buvo įdomybių: tie patys sekretai, kramtomosios gumos popieriukai, kolekcionavimai ir kiti prasimanymai. Bet ką aš čia kalbu, neatsimenu, kuo džiaugiausi būdama 2 metų. Greičiausiai kokia plastikine lėle su klapsančiomis blakstienomis – o, koks topas būdavo turėti lėlę, kuri paguldyta užsimerkia!

Tai va, laikai keičiasi, bet noras džiuginti savo vaikus nedingsta. Kiekviena karta siekia duoti daugiau ateinančiai. Ir tai yra gerai.

#323 žodžiai

Šiandien pasitikrinau banko sąskaitą, ir pasidarė vėl liūdna. Čia taip būna visada, kai kaupi kaupi, nusiperki didelį daiktą (stovi dabar tas daiktas kieme, papildomą vietą užima, laimei, galima parkuojantis maksimaliai prisispausti, paliekant tik septynių centimetrų tarpelį tarp buferių), ir daiktas yra, o pinigų – nėra. Ir supranti, kad tie pinigai niekur neišgaravo, jų nepavogė, jie nedingo, tiesiog jie buvo iškeisti į kokį nors daiktą. Savaitgalį tikrinsime, kaip daiktas važiuoja – ar jis teiks man tiek pat džiaugsmo, kaip ir mano geresniajai pusei, kuriai šį daiktą ir pirkome. Užsitarnavo. Ir šiaip šiemet gyvename pagal horoskopą “biešinij god” – tokie ir yra, net labai nereikėjo stengtis.

Nežinau, iš kur tas liūdesys – ar dėl oro, ar dėl menkų pasiekimų, nes svajojama tai daug ir riebiai, bet vat ne visi dalykai važiuoja taip, kaip norėtųsi. Nereikia skųstis – praėjęs mėnuo buvo labai sėkmingas, išrašiau gerą sąskaitą klientams. O šis mėnuo bus sausesnis, na, dar jis nesibaigė, dar gali būti stebuklų. Tik nežinau, ar norisi man ta burtų lazdele taip įnirtingai mojuoti. Teks, kur dingsi – užsirašiau kursams, kurie kainuos tiek, kiek sau niekada neleisdavau. Nors visokiems blizgučiams kartu sudėjus ko gero išleisdavau gerokai daugiau. Taigi spardau sau šiknon ir profilaktiškai galvą pasiglostau: aš galiu ir aš tai padarysiu. Užsidirbsiu pinigų tiems kursams, taigi baik triznioti ir dar visokias nesąmones pirkti. Kažin varškės sūreliai su aguonomis skaitosi prie nesąmonių? Nauja manija, nieko negaliu sau padaryti.

O gal liūdna, nes tu vėl išvažiavai. Bet kvaila liūdėti dėl dviejų dienų, juo labiau kvaila liūdėti dabar, šią akimirką, nes tu jau pakeliui, teoriškai tuoj įžengsi pro duris. Ir man palengvės: nieko nenutiko, tu grįžai, pavargęs po kelių šimtų kilometrų, darbo rūpesčių, bet tu esi čia, ir viskas pasidaro geriau. Tu padėsi lagaminą ir sakysi, kad išpakuosi jį rytoj. Čežensi maišiukus ir trauksi lauktuves, o aš tyliai burbėsiu, kad netriukšmautų, nes vaikas miega, o jam pabudus man teks eiti palydėti jį atgal į sapnų karaliją.

Grįžk dabar. Parodysiu ką sau pasidovanojau – batus, su kuriais man tikrai neliūdna.