Rašiniai. Aštroka

Padarysiu tai, ko nelabai norėjosi daryti – įdėti čia vieną savo tekstą, kuris publikuojamas “einamajame” “Verslo klasės” numeryje. Viskas dėl draugų ir tų žmonių, kurie ateina iš šono paskaityti manęs, tačiau patys nedalyvauja LJ gyvenime. Tad negaliu dėti ir spynos. Ir gerai, o tai kuo daugiau spynų, tuo daugiau raktų, tuo daugiau bardako kišenėje 🙂

Gero skaitymo!

Mano mirties valandą…

Bijau mirti. Susirgti nepagydoma liga, aptekti pūliuojančiais skauduliais ir laukti palengvėjimo dienos. Bijau išsitėkšti avarijoje. Žioplai užkliūti už šaligatvio bortelio ir nusisukti sprandą. Bijau skausmo. Ir to, kaip atrodys mano mirtis.

Aš nežinau, kaip jaučiasi miręs žmogus. Juk jis kažką jaučia, taip? Išsijungia visi pašaliniai trukdžiai – širdies plakimas, ląstelių skaidymosi knibždėlynas, kvėpavimo ir virškinamojo trakto melodijos, raumenų konvulsijos – lieka tik siela. Ar ji turi jausmų, gali skleisti garsą? Kokiu dažniu ji klykia, kai su jos kevalu – nebejudančiu ir atšalusiu kūnu – pradedama daryti spektaklis?

Jei manote, kad, kai mirsite, viskas tuo ir pasibaigs, jūs labai klystate. Todėl ir bijau mirti – kai manęs nebeliks, artimiausi žmonės, patys to nenujausdami, sunaikins paskutinius mano asmenybės likučius.
Pirmiausia tave kelia. Sakoma, mirties nepasirinksi – vienus iškelia iš lovos, kitus traukia iš suknežintų automobilių ar kabliais traukia iš ežerų dugno. Pakelia ir guldo į neštuvus, tada į specialų automobilį, kadaise kvepėjusį nauja plastiku ir moteriškais kvepalais. Pirmas sustojimas – morgas. Gaila, nežinau smulkių detalių, kaip viskas ten vyksta. Spėju, pirmiausia nurengia ir nuprausia. Dieviškasis vairuotojas užpildo važtaraštyje ką, kada ir kaip atvežė – gerbiamieji, nešiokitės asmens dokumentus, kad artimiesiems nereikėtų patirti jūsų atpažinimo procedūros! Šast – pašauna tave į šaldytuvą. Kol giminės įvykdys svarbiausias pasiruošimo laidotuvėms užduotis, galite pamiegoti. Vėsoka, tiesa?

Viena baisiausių dalių – tave skrodžia, pjaustinėja, kažkur kažką užsiuva ar… suklijuoja, kad tik tu išsilaikytum mažiausiai dvi dienas, neskleisdamas gendančio kūno kvapo. Smalsumas gena pasidomėti, kas gi vyksta už patalogoanantomo kambario durų, bet būgštauju, kad tada dar labiau sustiprės nenoras būti šitaip iščiupinėtai ant skrodimo stalo. Baisu, kad nebegalėsiu ramiai numirti prieš tai neįsitikinusi, kad mano kūnas atitinka medicinos vadovėlių tezes.

Bijau mirti, nes man padarys pomirtinį makiažą. Net jei ir visą savo, kaip moters, gyvenimą nesilietei prie pudros, skaistalų ir lūpdažių, mirusią taip išgražins, kad artimieji iškart pajus nenumaldomą norą kartu nusifotografuoti. Nemalonios tos nuotraukos, bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad laidotuvių niekas nefilmuoja. Kol kas.

Ir aprengia nuo galvos iki kojų. Padoriai! Kukliais apatiniais, apatinuku ar pasijoniu, net pėdkelnes ant ledinių blauzdų užtempia, įspraudžia į suknelę ir vienu dydžiu didesnius batelius – antraip pėdos netelpa. Angeliukas, tiesa? Kad iš karsto neišskristum ir pleventi nepradėtum, suriša rankas ir kojas. Bijau būti surišta.

Daugiau jokių papuošalų – tik rožinis ir šventas paveiksliukas. Gali būti užkietėjęs ateistas, bet, jei giminaičiai nepaplonins liežuvio prieš kunigėlį, į žemę neįlįsi. O gulėti už kapinių tvoros – gėda. Ne tau gėda – giminėms.

Paguldys į patį gražiausią karstą su gintariukais ant dangčio ir šilkine pagalvėle, prikimšta medžio drožlių. Ir gulėsi pakeltas visų akyse – šiek tiek nejaukiai jausdamasis, kad dėl tavęs visi šitaip sriūbauja. Į save žvelgiant iš šalies pasidaro dar graudžiau.

Bijau mirti, nes mirties akivaizdoje visi pamirš mano blogus darbus, nesugyvenamą charakterį ir iškrėstas kiaulystes – apie mirusiuosius tik gerai arba nieko, tiesa? Bijau, kad raitysis iš gėdos ausys, kai žarstys komplimentus ir neš didžiausius gėlių vainikus su užuojautos juostomis. Stop! Labai įdomus momentas: jei jau gėlių vainikai yra skirti velioniui pagerbti, tai kodėl dedamos dailiausiai išrašytos juostos – miręs skaityti negali, akys sulipintos… Jeigu taip reiškiama užuojauta numirėlio artimiesiems, verčiau ji įgautų piniginę išraišką baltame vokelyje.

Bijau mirti, nes per naktį negalima miegoti. Teisingai sako, kad velionio dvasia žemę palieka per kelias dienas. Kaip gali anksčiau išlėkti į neapčiuopiamą erdvę, jei giminaičiai per naktį degina žvakes – o jei užmigs kuris? Aha, tiek vainikų su eglišakėmis ir sintetinėmis juostomis turėtų gerai spragsėt. Kol giminaičiai gedulingai žiovauja, tu, tiksliau, tavo dvaselė, tupi ant žvakidės išplėstomis akimis ir gano vėsioje celėje virpančias liepsneles. Kad nebūtų taip nuobodu, kartais patampai savo kūno šešėlius gyviesiems pagąsdinti. Kuo ilgiau žiūri į negyvėlį, tuo tvirtesnis įsitikinimas, kad jis kvėpuoja! Tegu nemiega, tegu – kikeni sau į saują, kol artimųjų akys baimingai apvalėja iki likerio taurelių skersmens.

Kad ne taip būtų liūdna kūnui gulėti, įjungia magnetofoną su nesibaigiančia juostele – graudžios giesmininkų giesmės, dar graudesni „Kalnai“… Mūsuose dar neįprasta per šermenis klausytis velionio mėgtos muzikos. Vieną vienintelį kartą mačiau, kaip tėvo gedinčios dukros šarvojimo salėje įjungė ramių roko baladžių rinkinį – buvo gražu, kol pasipiktinusių bobulyčių bambėjimas nenustelbė muzikos. Po kelių minučių lyrišką roką pakeitė giesmių plokštelė. Taip turi būti. Negana to, kad visą gyvenimą tau kažkas priekaištauja dėl išsišokimų ir poelgių „ne kaip visų“, tai ir Anapilin turi išeiti sulygintas su minia.

Bijau mirti, nes nežinau, kur noriu būti palaidota: gimtojo kaimo kapinaitėse ar dabartinio miesto antkapyne. Jei nespėsiu pareikšti paskutinės valios, giminaičiai susipeš dėl mano amžinojo poilsio vietos – palaidos kur nors tarp Šiaulių ir Vilniaus. Pavyzdžiui, Kryžkalnyje.

Dar baisiau pirmai atgulti į kapo duobę. Taip jau įprasta, kad laidojami žmonės sluoksniuojami aukštais: pirmas giminės karstas įkasamas giliausiai, kiti – virš jo. Bijau gulėti pačiam dugne, kiekvieną kartą vis labiau slegiama mirusių ateities kartų ir pati nenoriu savo svoriu slėgti prieš kelis dešimtmečius žemėn sukištų senolių guolių.

Bijau pasirinkti kremaciją, nes giminaičiams teks mano varganą kūną vežti iki Rygos – kol kas ten artimiausias krematoriumas. Baisu net pagalvoti, ką padarys su mano pelenais – išbarstys pavėjui, užkas urną į žemę ar tiesiog pastatys sekcijoje ant aukščiausios lentynos, na, gerai būtų, kad barščių mano dulkelėmis nepagardintų, kaip pasakojama viename anekdote.

Beje, apie maistą – bijau mirti, nes į gedulingus pietus susirinks ne tik patys artimiausi giminaičiai, bet ir visa šutvė neprašytų svečių. Bijau, kad nepradėčiau krėsti šunybių, nemėgstamai tetulei į burną kemšant tokį puikų kiaulienos kepsnį su baravykų padažu. Bijau pavydėti tų kelių degtinės butelių ir pamažu garsėjančio šurmulio prie stalo. Taip, aš suprantu, kad gyvenimas tęsiasi ir gyviesiems reikia valgyti… Bet sotus alkano neužjaučia – mano paskutinė vakarienė jau praėjo ir nuo šios akimirkos aš nebeturėsiu burnoje nė kąsnio. Amžinas sotumo jausmas. O gal dar baisiau – amžinas troškulys ir alkis…

Advertisements

4 thoughts on “Rašiniai. Aštroka

  1. Jei pripažįsti, jog egzistuoja siela ir tiki, jog tu ir esi būtent siela, o ne kūnas, tai mirtis neturėtų bauginti. Koks skirtumas, ką darys su tavo kūnu – tau neskaudės, tu žiūrėsi iš viršaus/apačios/šono ir tiek 🙂 Oi, kaip man nepatinka tas trijų dienų raudojimas ir žiūrėjimas į negyvą kūną. Šiurpoka net gi. O po to ta atsakomybė giminėms nuolat važiuoti į kapines ir tvarkyti kapą, ta užkrauta pareiga… Todėl aš labai norėčiau būti kremuota, o pelenai bet kur pavėjui išbarstyti. Koks skirtumas. Kūnas – tai tik mašina mūsų sielai šiame gyvenime. O mašinai sugedus juk nedarome cirko iš to. Į viską reiktų žiūrėti paprasčiau 🙂

    • bet Astuže, ar mes nenorime šauniai pasivažinėti ir nepuolame tvarkyti sugedusios savo mašinos? Taigi. Kūno taip lengvai neatsisakysi, ir nereikia 🙂

      • Na taip, visą gyvenimą tvarkome ir puoselėjame savo “mašinytę”. Bet tikram automobiliui sugedus juk neapkrauname jo gėlėmis ir neraudojame tris dienas. Tiesiog perkam naują. Tai ir mūsų kūnelio galiojimo laikui pasibaigus, tiesiog keliaukime ten, kažkur į kitas dimensijas, ir laukiame naujo kūnelio 🙂 Na, kiekvienam savo, bet kalbant apskritai, bet kokios baimės tik apsunkina gyvenimą ir kelią įtampą, kad ir nedidelę, vos pastebimą, kažkur giliai giliai viduje, bet vis gi… 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s