Nėr sienų, nereik…

Šiandien buvau pasirašyti autorinės sutarties viename biure. Daug stiklo. Anksčiau aš ten pietaudavau, dabar – tik praeivė.
Taigi stiklas. Nežinau, aš nemokėčiau dirbti atviroje erdvėje: įeini į ofisą, o ten nuo sienos iki sienos keli stikliniai kambariukai. Kaip sakant “mūsų kabinetas sveikina jūsų kabinetą“. Sako man: “Štai paimkite paskaityti, galite prisėst konferencijų salėj“. Einu į tą salę (labai norisi dėti kabutes), sėduosi ir pasidarau vidury viso “kabineto“ – stiklinis kambariukas iš priekio, kitas – iš nugaros. Net užpakalio nepasikrapštysi.
Nenustebsiu, jei populiariausios ir geriausios vietos ten yra tos, kuriose galima sėdėti nugara į sieną. Kur niekas nespokso pro petį į tavo kompiuterio ekraną.
Ir vis dėlto tas artumas, visa ko matymas tarp stiklo sienų savotiškai atgraso. Esu sėdėjusi darbe nugara į duris – visai nieko, gal tik nepatogu vis sukiotis atgal, žiūrint kas atėjo. Nieko dėl to, kad durys būna uždaros ir nuogas tampi tik tada, kai jos atsidaro. O stikliniuose kambarėliuose tos “durys“ visą laiką atidarytos…
Kche, gyvenimas be sienų 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s