Tokiomis dienomis, kai iš ryto tvieskia saulė, dega pieva po langais, o užsirūstinę dievukai paspiria į ritinį susuktą debesų kilimą – šis išsiridena ir užkloja visą dangų -, aš žinau, kad turiu sėti. Vėl ir vėl. Kol kuris nors daigelis prasikals pro netikėjimo plutą ir išaugs didelė pupa. Iki dangaus, kaip pasakoje.
Dar nepabodo bandyti. Bandau su pertraukomis, todėl kas kartą visi tie oficialiai ne(f)(n)ormalūs susitikimai palieka viltį. Iki kito karto.
Įdomus tas mano laikotarpis. Jei kur ir lyja lietūs, tai Ten, bet ne Čia.
Advertisements
