Apie jūrą ir smėlio smiltis

Special for

Šiandien ūkanota tarsi rudenį. Galiu rašyti apie jūrą.

Iš pradžių ji buvo nepasiekiama lygumų vaikui. Kartais ji tilpdavo pažaduose: “Vaikai, suvežam šieną ir važiuojam prie jūros”, dar rečiau – išsipildydavo. Gal dėl to nebuvo kontakto, ryšio su jūra. Trumpalaikiai pasimatymai nežadėjo rimtų santykių. Tebuvo pabraidymai ir tiek.

Viskas šiek tiek pasikeitė, kai įstojau studijuoti į Klaipėdos Universitetą. Jau tą pačią “mandatų” dieną, kai su drauge atidundėjome patvirtinti, kad taip, mes studijuosime Klaipėdoje, po visko nuvažiavome prie jūros. Tam pačiam pabraidymui. Bet tai jau buvo pradžia – mes žinojome, kad būdamos šiame mieste būtinai lankysime jūrą.

Ir lankėme. Pirmas kursas buvo atradimų laikas: pamačiau, kaip jūra atrodo rudenį, kokia ji būna supykusi ar visiškai tingi, kaip žiemą krantai apsigurguliuoja baltais ledo kalniukais, o pavasarį pakvimpa šiluma, žydi dumbliai ir taip toliau.

Tai niekada nebuvo vien tik pramoga. Prie jūros mes vėjyje taršydavome savo liūdesius, bendraudavome. Vakarais banaliai skandindavome saulę ir gurkšnodavome alų. Sutiktus žmones vesdavomės ten pat – kad išbandytume druska, ar jie tikrai mums skirti. Kai kurie dalykai pajūryje prasidėdavo ir vėliau ten pat baigdavosi. Išpilti smėlį iš batelių visada reikšdavo tą patį – kad ir kaip bevalytum kojas, visada liks smiltelių.

Atskiros pastraipos verti pavasariai prie jūros. Dažniausiai miestą užplūdusi šiluma sutapdavo su pavasario sesijos pradžia. Veždavomės užrašus prie jūros – degindavomės ir mokydavomės. Tarp sąsiuvinių lapų gurgždėdavo smėlis, o lengvas vėjelis kartais įsisukdavo į auskarus, pavogdamas paskutinio perskaityto sakinio pabaigą. Į egzaminus ateidavome įdegusios, kartais nespėjus nurimti odai. Ir tai buvo visiškai natūralu. Nieko keisto.

Dabar atrodo, kad ryšio su jūra vėl nebėra. Prieš trejus metus Klaipėdą iškeičiau į Vilnių. Pasimatymai su jūra vėl tapo trumpi, neįpareigojantys. Kartais susitinkame kaip draugės, kartais – kaip visiškai svetimos. Jūra niekada nebūna gera, nebūna sava. Taip gali sakyti tik tas, kuris nėra išbandęs, nebuvo išbandytas jos bangų.

O smėlis… Smėlis man kaip ženklas, reiškiantis nepatvarumą, trapumą, lengvą kelionę vėjui pučiant. Ir, žinoma, laiką. Kaip tai panašu į mūsų gyvenimus.

“Leidžiasi saulė. Po ja trys laivai – du labiau į kairę, o trečias – dešinėje. Iš jūros ateina tamsa ir atsineša spiečių žvaigždžių bei uodų”.
(2005-09-08)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s