Auksinės kelio dulkės: apie Andriaus Užkalnio knygą “Kelionių istorijos“

Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.

„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).
Žurnalistas Andrius Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.

Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ susilauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių apimties. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krenta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms… Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „…tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei kažko nesuprantama, tai ir nesistengiama suprasti per prievartą. „..Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina jis. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.

Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. Andrius Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje jie susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas:„Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai pradeda autorių vadinti „buože“. Tuo tarpu Užkalnis šypsosi.

Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek išliks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį ir šiandien smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „…pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s