Parašyk laišką Siuzanai Pi

“- Aš turiu itin svarbų siuntinį. Man reikia, kad kas nors iš jūsų žmonių jį asmeniškai pristatytų vienam žmogui. Geriausia, kad tai būtumėte jūs pats.
– Mielu noru, madam, – senasis paštininkas linktelėjo galvą. – Ką aš turėčiau perduoti?
– Štai šitą, – ponia ištraukė iš rankinės mažą juodą dėžutę, perrištą baltu kaspinėliu.
Dėdama jį ant prekystalio švelniai stumtelėjo paštininko link:
– Atsargiai, ten labai trapus daikčiukas. Aš nenorėčiau, kad jūs jį sudaužytumėte…
– Su didžiausia atsarga, madam, pristatysiu nurodytu adresu, jis…
– Ak taip, štai adresas, – moteris ištiesė mažą lapuką. – Siuntinį reikia pristatyti kuo greičiau. Jeigu tai įmanoma, o aš manau, kad tam neturėtų būti kliūčių, pristatykite jį tučtuojau pat.

Paštininkas nervingai žvilgterėjo į sieninį laikrodį, iki darbo pabaigos liko geros dvi valandos, o pašte neliko nei vieno budinčio paštininko, tik jis pats ir Lukas.
– Aš pasistengsiu, madam, būkite rami, – treptelėjo senis, vos susilaikęs nemuštelėjęs kulnais kaip kariuomenėje.
– Puiku, – nusišypsojo moteris ir padėjo ant prekystalio banknotą. – Čia jums už darbą. Ir… – pasilenkusi arčiau pritildytu balsu sušnabždėjo – … už tylėjimą taip pat.

Paštininkas linktelėjo galva dar kartą, akimis grybžtelėjęs stambų pinigą. Ponia pasitaisė apykaklę ir skubiu žingsniu pasuko durų link. Prie durų atsisukusi šūktelėjo:
– Nelaukite, siuntinio laikas jau tiksi!
Durys trinktelėjo, skambteldamos varpelį. Lukas kone šnopavo iš jaudulio, jam regėjosi, kad toje juodoje, ant prekystalio padėtoje dėžutėje tiksi bomba. Pati tikriausia bomba! Berniukas užsiropštė ant kėdės ir įsisteibelijo į tėvą, nuleistomis rankomis gniaužantį kumščius.
– Tė..?
– Ką?
– Kas ta ponia?
– Nežinau, vaikeli, bet tai ne mūsų reikalas. Reikia skubiai nunešti siuntinį į…, – sugraibęs lapuką primerkė akis. – …Ąžuolų gatvę 9.
– Aš žinau kur ji!
– Ne, tu jo neneši.
– Kodėl gi? Aš galiu…, – Lukas timptelėjo lūpą, jam rodėsi, kad šiuo atveju jis turi visą teisę liūdėti ir netgi verkti, jei reikės, nors šiaip vyrai neverkia, o jis dar ne visai vyras, bet noras sulaikyti ašaras buvo toks didelis, na, toks kaip principai ir karo taisyklės, kurias jis diktuoja savo žaisliniams kareivėliams.

Senasis paštininkas persibraukė plaukus – berniūkščiui jau septyneri, ne toks jau ir mažas. Gal nieko neatsitiks?
– Gerai, – ištarė jis, Lukas net stryktelėjo nuo kėdės. – Imk ir atsargiai, girdi mane, atsargiai ją nunešk į Ąžuolų 9, ponui Lemantinui.
– Aš tuoj!
– Atiduok jam į rankas, girdi? Tai svarbu. Elkis mandagiai. O paskui greitai grįžk pas mane, gerai?
– Gerai, tė, – Lukas rimtu veidu kinktelėjo galvą ir atsargiai paėmė dėžutę, telpančią į jo mažą delną.
– Paskubėk, – patapšnojo paštininkas mažylio petį.

Šis pasisuko ir kiek įmanydamas greitai ir tuo pačiu atsargiai, juokingai dėliodamas kojas, nupėdino iki durų. Atsargiai jas atidarė, pro tarpą pirmiausia iškišdamas ranką su dėžute, o paskui lįsdamas pats, tarsi durys galėtų užsitrenkti bet kurią akimirką.

Gatvėje plieskė saulė, neskubėdami vaikštinėjo žmonės – viskas dvelkė ramybe ir idilija. O Lukas risnojo vis save pristabdydamas – norėjosi kuo greičiau nunešti paslaptingą siuntinį ponui Lemantinui, tačiau neišmanė, kokiu greičiu eiti. Gal dėžutėje veikia koks nors slaptas mechanizmas, kuris pajutęs greitį įsijungia ir sprogsta, arba pro popierių išlenda maža adatėlė ir į nešančiojo delną suleidžia nuodų? Lukui iš jaudulio tvinksėjo rankų pirštai. Panašiai, kaip per kiekvienas Kalėdas, plešiant dovanų popierių nuo dėžės, kurioje gali būti žaislas, saldainiai, dar vienas mamos megztas megztinis, o gal net radijo aparatas – jausmas buvo lygiai toks pat.

Greitažingsne berniukas priėjo ir Ąžuolų gatvės pradžią. Akimis sekė namų numerius: kairėje vienas, trys… dešinėje – du, keturi… perbėgo į kitą gatvės pusę, pamiršęs pažiūrėti į abi kelio puses. Štai ir devyni. Prieš Luką dunksojo trijų aukštų namas su didžiuliais arkiniais langais.
Berniukas pasilaižė delną ir perbraukė per plaukus. Užkopė laiptukais iki paradinių durų – vienas du trys (jis jau mokėjo skaičiuoti ir šis sugebėjimas jam teikė džiaugsmo). Ant durų kabojo lentelė „Gydytojas Mr.J.Lemantinas“. Siektelėjo skambučio, ryžtingai spustelėjo ir pasigirdo čerškesys. Už durų buvo tylu, rodėsi, skambučio garsas nublerbė per tuščius kambarius ir grįžęs atsimušė atgal į duris taip ir nepasiekęs niekeno ausų. Siektelėjo skambučio dar kartą, bet nespėjus jo paspausti, atsivėrė durys ir pro tarpą galvą kyštelėjo susiraukusi tarnaitė:
– Ko tau?
– Laba diena. Atnešiau siuntinį ponui Lemantinui, – Lukas pajuto kaistančius skruostus.
– Duokš šen, perduosiu, – durys prasivėrė plačiau, tarnaitė išlindo visu kūnu ir ištiesė ranką.
– Ne. – papurtė galvą berniukas, jausdamas norą užkišti ranką su dėžute už nugaros. – Man liepta perduoti jam as-me-niš-kai.
Tarnaitė kryptelėjo galvą:
– Užeik.
Lukas jau žengė pro duris, tarnaitė atsisukusi dėbtelėjo:
– Kojas nusivalyk.
Berniūkštis droviai nusišypsojo ir nusibrūžino batus į kilimėlį. Namas buvo erdvus. Tokio didelio koridoriaus Lukas dar nebuvo matęs – jis buvo didesnis netgi už jo tėvų butą.“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s