Parašyk laišką… (tęsinys)

“Tarnaitė stumtelėjo berniuką laiptų link:
– Eik nesidairęs, ponas Lemantinas antrame aukšte geria arbatą. Prieš įeidamas pasibelsk ir pasisveikink.
Lukas kinktelėjo galva ir ryžtingai ėmė kopti laiptais. Laiptinės sienas puošė paveikslai, pramaišiui su diplomais, liudijančiais gydytojo Lemantino išmanymą ir gebėjimą gydyti įvairias ligas. Kone kiekvieną diplomą puošė įmantrūs atspaudai, vaizduojantys gyvatėmis apsipynusias taures. Lukas stengėsi nežiūrėti į juos, bet smalsumą žadino nematyti raštai ir išraitymai.

Nepajuto, kaip užlipo į antrą aukštą ir liko styroti prie didelio paveikslo, vaizduojančio koketišką damą ant balto žirgo nugaros, jojančią ne įprastai šonu, kaip visos damos daro, o apsižergusi kaip vyras. Iš po suknelės padurkų kišojo odinis suvarstomas batas. „Ponia iš pašto…“, – pagalvojo berniukas ir kruptelėjo nuo krenkštelėjimo, impulsyviai užkišdamas ranką su dėžute už nugaros ir tuo pačiu atsisukdamas į senyvą pražilusį vyrą.

Ponas Lemantinas sėdėjo plačiame krėsle, atsisagstęs švarką, ant kelio pasidėjęs atverstą knygą. Ant staliuko garavo karšta arbata, kvepėjo sirupu, visai kaip miestelio mugėse, kur į karštą karamelę kišami ant pagaliukų sumauti raudonšoniai obuoliai. Lukas nejučiomis gurktelėjo seilę.
– Taip, kuo galiu padėti? – senis įsmeigė akis į berniūkštį.
– Aš jums siuntinį atnešiau, – greitakalbe išbėrė Lukas. – Aš, aš iš pašto, paštininko Liucilijaus sūnus Lukas.
– Prieik arčiau, berniuk, – senis pasilenkė prie stalo, šlepterdamas knygą kone į puodelį, sucingsėjusį po smūgio.

Lukas klusniai žingtelėjo Lemantino link ir prie stalo, nežinodamas kodėl, sumušė kulnais. Senio veidas buvo išmuštas senatvinėmis dėmėmis, jo pirštai rodėsi per laibūs vyrui, jis pats visas buvo gana liesas ir kumptelėjęs, kaip įprasta tokio amžiaus žmonėms.
– Na, kur mano siuntinys?
– Štai, pone, – Lukas ištraukė iš nugaros ranką su juoda dėžute ant delno. Jis nenumanė, nenujautė, kad ši keista dėžutė turės tokią nenuspėjamą galią – ponas Lemantinas akimirksniu išbalo, giliai kveptelėjo ir susiėmė už širdies.
– Ne, ne, tik ne tai… – senis suvebleno, nenuleisdamas akių nuo dėžutės.

Lukui regėjosi, kad savo delne atnešė pačią mirtį. Ponas Lemantinas griebėsi tai arbatos puodelio, tai šaukštelio, tai knygos, čiupinėjo stalą ir po stalu, galop išvertė arbatą ir sukriokė:
– Madeleina! Kur tu, velnio nešta moterie?! Nešk savo subinę čia!
Laiptais paknopstomis užlėkė tarnaitė, nuraudusi ir išsidraikiusia kasa. Iškart pamatė kas nutiko ir puolė tvarkyti stalo. Senis dėbtelėjo į Luką ir šis tarsi palieptas užkišo ranką su dėžute vėl už nugaros.
– Ak, pone… aš tuoj… – strikinėjo tarnaitė, pasisukusi atsitrenkė į Luką ir susipratusi išbėrė. – Man nereikėjo įleisti šio berniuko, dovanokit, pone… Aš tuoj jį palydėsiu pro duris, – kibiais nagais įsikibo Lukui į laisvąją ranką ir jau ruošėsi tempti laiptais žemyn.
– Palik, tau sakau, – iškošė senis, jau gerokai aprimęs, servetėle šluostydamasis prakaitu išpiltą kaktą. – Eik iš čia.

Tarnaitė tūptelėjo, glausdama šlapią prijuostę prie savęs. Piktai žvilgterėjo į Luką ir nudundėjo laiptais žemyn.
Ponas Lemantinas atsiduso, iš arbatinuko įsipylė šlakelį arbatos. Pakėlęs puodelį prie lūpų pažiūrėjo į berniuką, gurktelėjo porą gurkšnių ir nuleido puodelį į lėkštutę negirdimai, visiškai tyliai. Žvelgdamas į puodelį tebelaikančią ranką ištarė:
– Niekada nemaniau, kad taip nutiks… – krenkštelėjo ir dėbtelėjo dar kartą į Luką. – Dėk ją čionai.

Lukas ištraukė dėžutę ir atsargiai padėjo ant stalo, tarp puodelio ir saldaininės.
– Paimk porą saldainių, – mostelėjo ranka senis. – Tau jau vis tiek sumokėta, o čia kaip atlygis iš mano pusės. Jeigu turiu už ką dėkoti…
Berniukas padėkojo ir atsargiai paėmė iš stiklinės vazos du į blizgančius popieriukus susuktus saldainius.
– Eik iš čia, – tyliai tarstelėjo ponas Lemantinas, tempdamas balto kaspinėlio juostą, išlaisvindamas juodą dėžutę iš pančių.
Lukas pasisuko eiti, delne gniauždamas neregėtus skanumynus, kone gomuriu jausdamas būsimo šokolado gardumą. Prie laiptų grįžtelėjęs atgal pamatė, kaip senis iš dėžutės ištraukia sulankstytą laišką, iš kurio ant kilimo nebyliai nukrenta žiedelis, o gal akmenukas, kažkas blizgaus ir brangaus, antraip ponas Lemantinas nepultų vėl į nesibaigiančią dejonę.

Išėjo iš gydytojo namų sutrikęs ir nustebęs – va, čia tai nuotykis. Lukas stryktelėjo nuo laiptų ir pasileido tekinomis bėgti atgal į paštą, girdėdamas kaip kelnių kišenėje kas šuolį sutraška saldainių popierėliai.
Parlėkė uždusęs, trinktelėjo pašto durimis ir čia pat įpuolė į glėbį tėvo, matyt, susiruošusio jau eiti jo ieškoti:
– Na, kur tu taip ilgai? – pasilenkęs paklausė.
Lukas šypsojosi pilna burna:
– Nunešiau!
– Die, per tiek laiko? Tikiuos, ponas Lemantinas patenkintas?
– Nežinau, jis toks… keistas. Kai pamatė dėžutę, pradėjo šnopuoti ir išvertė arbatą, paskui rėkė ant tarnaitės…
– Bet viskas gerai, taip?
– Manau, kad taip, – berniukas šyptelėjo.

Vakare, po sočios vakarienės ir eilinės prausimosi procedūros, Lukas, atbučiuotas mamos ir tėvo, sulaukė, kol liks kambaryje vienas, ir patamsyje apgraibomis iš kelnių kišenės išsitraukė du saldainius. Saldus jų kvapas masino uoslę ir berniukui rodėsi, kad nieko skanesnio tai jau tikrai nebuvo valgęs. Atsargiai išlupo vieną saldainį ir pauostė – kvepėjo romu. Nepatikliai suleido dantis į kietą šokoladą ir į gerklę plūstelėjo minkštas įdaras. Išsigandęs surakino burną – o jeigu tai nuodai?

Ooo jeigu, jį nori nunuodyti – ta scena su arbata ir tarnaite tikriausiai buvo suplanuota, o saldainiai padėti specialiai, nes jie žinojo, kad jis ateis. Ta ponia iš pašto – ji – ta pati pavaizduota paveiksle, tai ji matė berniuką pašte, ji žinojo, kad jis neš siuntinį, nes tėvas buvo užimtas. Siaubo pilnomis akimis Lukas užsinorėjo verkti. Bet burnoje pojūčius liuliavo švelnus romo įdaras. Pajuto, kad jei nesukramtys ir nenurys saldainio, seilės pradės tekėti per lūpas.

Atsargiai krimstelėjo – dievaži, tai tikrai buvo skanus saldainis.
Pamiršo viską, ką mąstė ir greitai išlupo antrajį skanėstą, susigrūdo į burną ir leidosi užplūstamas naujos skonio bangos – apelsinų marmelado su pikantišku gvazdikėlių aromatu juodajame šokolade. Lukas užmigo laimingas, su šypsena veide – net jei tai iš tikro buvo nuodai, tai bus pati saldžiausia mirtis, galvojo jis… Tą akimirką, kaip vėliau prisimins, jis pirmą kartą užsimanė tapti paštininku – kaip jo tėvas ir jo tėvo tėvas.”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s