Dviratininkų problemos

Šiandien buvau įkišusi nosį į konferenciją “Miesto transporto ir judrumo valdymo aktualijos Lietuvoje”. Pasiklausiau Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininko Lino Vainiaus pranešimo “Susisiekimas su dviračiais Lietuvos miestuose dviratininkų akimis”. Sėdėjau ir galvelę linsėjau, kol kaklo slanksteliai nepradėjo girgždėti.

Ir štai pažersiu minčių iš savo gero draugo – diktofono “Olympus”. Kai kurios mintys “ne pažodžiui” – tiksliai šifruoju tik tas frazes, kurios man reikalingos citatoms, o visa kita pasižymiu kaip esmę.

* Dviratininkų motyvai skiriasi nuo infrastruktūros planuotojų motyvų. Toks įspūdis, kad planuotojai nuo vaikystės nesėdėję ant dviračio ir visiškai nesuvokia, kam ir kokią paslaugą siūlo, arba remiasi išskirtinai savo subjektyvia nuomone, trūksta platesnio supratimo.

* Jeigu žiūrėtume į dviračių susisiekimą kaip į viešosios paslaugos teikimą, jeigu tai būtų verslo paslauga, toks verslas seniausiai būtų bankrutavęs. Nes dviračių, kaip viešosios paslaugos, susisiekimas yra pasibaisėtinos būklės.

* Nėra dialogo. Gal kas nors pasikeistų, jeigu būtų institucionalizuotas bendravimas tarp atitinkamų savivaldybės struktūrų, tarp planuotojų ir naudotojų. Tai vyksta su retomis išimtimis. Dialogas vyksta Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune. Vilniuje – tik menkos užuomazgos.

* Dabartinės KET yra netobulos: daugybė prieštaravimų, neatitikimų. KET draudžia dviratininkams važiuoti šaligatviais, o realybė tokia, kad žmonės važiuoja šaligatviu, nes jiems yra saugiau ir patogiau. Nėra vientisos dviračių susisiekimo infrastruktūros, ji chaotiška ir klaikios būklės, tokiu atveju važiavimas šaligatviu yra natūralus.

* Mes siūlysime įteisinti važiavimą šaligatviu, kad važiuodamas juo nesijaustum nusikaltėliu ir pažeidėju. Ypač kad būtų aiškiau traktuojama, įvykus eisminiam įvykiui. Juolab, kad yra įsivyravusi tendencija dviračių takus kelti ant šaligatvių, o pėsčiųjų tarpe dar nepakitęs elgesio modelis – jie nepaiso ženklinimo ir vaikšto vienodai, tiek dviračių, tiek pėsčiųjų taku.

* Policininkai baudžia dviratininkus, kai šie nevažiuoja šalia esančiu dviračių taku. Geras pavyzdys Vilniuje – takas į Nemenčinę. Tako būklė yra baisi, važiuojant sportiniu ar plentiniu dviračiu galima lengvai jį sulaužyti. Policija per reidus baudžia važiuojančius keliu, kur geresnė danga, kur kelias yra prižiūrimas, valomas. Tokių atvejų tik daugėja.

* Sprendimas būtų labai paprastas, bandysime jo pasiekti – KET įteisinti galimybę, kad žmogus galėtų važiuoti ten, kur jam patogiau. Ir keliu, ir dviračių taku. Rekomenduojant pastarąjį. Kai bus geros būklės dviračių takai, tada nereikės nieko raginti. Toks sprendimas buvo priimtas Vokietijoje.

* Dviračių tako ir šalutinio kelio ar įvažiavimo į gretimas teritorijas susikirtimas – didžiausia blogybė ir eismo įvykių šaltinis. Paprasčiausiai sukantis automobilis nepasižiūri, nepraleidžia arba neįvertina dviratininko judėjimo greičio. Pagal KET, jeigu automobilis suka į gretimą teritoriją ar šalutinį kelią, jis turi praleisti visus judančius automobilius ir kelią kertančius pėsčiuosius, o dviratininkas kažkodėl yra išimtis. Problema ta, kad visuose miestuose yra nutiesti dviračių takai šalia gatvės ir ties kiekviena įvaža, sankryža stabdai ir visus praleidinėji. Ne susisiekimas, o trūkčiojantis nepatogus judėjimas.

* Dviratis viešajame transporte. Sena diskusija. Pagal keleivių vežimo taisykles su dviračiu važiuoti draudžiama. Reikėtų įteisinti galimybę vežti dviračius miesto viešajame transporte, tai yra vartotojų trokštama paslauga. Siūlome apmokestinti dviratį, nustatyti valandas ne piko metu, maršrutus, pažymėti autobusus specialiu lipduku. Visos civilizuotos šalys šią praktiką yra įgyvendinusios, tik pas mus tebėra išimtis.

* Dviračių stovai yra neatsiejama infrastruktūros dalis. Visiems į kraują įaugę tie tarybiniai stovai, kur įvarai dviračio ratą ir dviratis pakrypsta, kažkaip dar išsilaiko. Tokie stovai vadinami „ratų laužytojais“. Gadina dviračius. Reikia stovų, kad būtų galima prirakinti dviratį prie rėmo, o ne prie rato (dabartiniai dviračiai su greitveržlėmis, lengva ratą “atsegti” ir dviratį pavogti). U formos vamzdžiai – stabiliausia ir pigi konstrukcija (P.S., būtent tokius stovus įrenginės “Veloparko” projektas). Stovai įrenginėjami ne ten, kur reikia, o kur pavyksta. Norisi daugiau vietų.

* Dar viena skaudi tema – dviračių vagystės. Pas mus nėra jokios normalios statistikos. Policijos duomenys neatspindi tos situacijos, nes didžioji dalis žmonių įvykus vagystei nesikreipia. Policininkai vangiai ieško pavogtų dviračių. Darant stovus ir stovėjimo aikšteles labai svarbu atsižvelgti į tą saugumo faktą.

* Policija nerimtai žiūri, tas propaguojamas žymėjimas yra visiškas kuriozas, iškala/pažymi ant rėmo kažkokį savo žymeklį, įrašo į sąsiuviniuką, visai nekompiuterizuotą. Kiekvienas dviratis, kaip ir automobilis, turi unikalų rėmo numerį, iškaltą gamintojo. Trūksta tik normalios kompiuterizuotos registro sistemos, kuri galėtų tai išspręsti.

* Visas dviračių infrastruktūros tiesimas yra kaip kuriozas. Tinka į anekdotus, kvailysčių skyreliui. Reikia ilgai ieškoti gero ir efektyvaus infrastruktūros pavyzdžio. Labai dažnai dviračių takai prasideda iš niekur ir baigiasi niekur. Įrenginėjami ir planuojami visiškai chaotiškai, nedaroma jokia mobilumo analizė. Dangos pačios įvairiausios, bet dažniausiai blogos. Niekas nešluoja takų, pilna stiklų.
Stulpai, stotelės, šiukšlių dėžės, kioskeliai ant dviračių tako. Kaip atrodytų keliai, jeigu taip darytų gatvėse, ką galvotų automobilių vairuotojai? Kodėl gatvėje to niekas netoleruoja, bet toleruoja dviračių takuose?

* “Park and ride” sistemos (čia Linas Vainius apeliuoja į Vilniaus miesto savivaldybės planą pirkti automatinę dviračių nuomos sistemą).
Vietoj efektyvaus ir prioritetinių uždavinių sprendimo, vietoj to, kad rūpintųsi dviratininkais, piešinių konkursai organizuojami arba imamasi brangių ir egzotiškų priemonių. Remiantis statistikos departamento duomenimis, apie 40 procentų namų ūkių Lietuvoje turi dviračius. Vilniuje 200-300 tūkst. dviratininkų neturi patogių ir saugių sąlygų važinėtis, tačiau užuot gerinus sąlygas įrengiama brangi 200 dviračių nuomos sistema. Nesuprasi, kam tai yra daroma, kodėl, koks tikslas.

* Koks skirtumas – ar su nuomotu ar su nuosavu dviračiu -, jei nėra kur saugiai ir patogiai važiuoti. Ir ką keičia tokiame mieste, kaip Vilnius, 200 nuomojamų dviračių, kai keli šimtai tūkstančių esamų dviračių neturi sąlygų. Miesto reikalas, mums belieka patraukti pečiais. Dviračių nuoma tegu būna komercinė, tegu ją daro privatūs nuomotojai, viešbučiai. Aš manau, kad Lietuvoje dar nesame pribrendę tokiai sistemai, yra gerokai svarbesnių pirmaeilių uždavinių, galima aktyviau ir geriau panaudoti lėšas, būtų didesnė grąža naudotojams.

* Nėra jokios statistikos, informacijos, poreikių tyrimų, kelionių dinamikos, vertinimo, nėra grįžtamojo ryšio. Rengiant detaliuosius planus, planuojant dviračių takus ar sumąstant tą pačią “park and ride”, būtų naudinga atsižvelgti į tam tikrus tyrimus – apie galimų vartotojų srautus, vartotojų poreikius, kelionių pobūdį, kelionių trukmę. O dabar atsižvelgiama į užsienio šalių pavyzdžius.

* Amžinas klausimas – kas pirmiau, višta ar kiaušinis – planuotojai sako, kol tūkstančio dviratininkų gatvėse neatsiras, dviračių tako neties, o kai nutiesia taką, visada atsiranda dviratininkų. Geriausias pavyzdys – Smiltynės perkėla, kuri renka statistiką. Nutiesus Kuršių Nerijos taką, perkėla vietoj buvusių šimto dviratininkų per metus dabar perkelia keliasdešimt-kelis šimtus tūkstančių dviratininkų.

* Bėda, kad valdininkai suvokia dviračius tik kaip rekreacinę priemonę – nutiesia dviračių takus, kuriais nėra kur važiuoti. Visiškai nereikalingas takas į Verkius – juo važiuojama tik savaitgaliais. Visi sako, kad turime 80 km takų, bet kur tais takais važiuoti? Dviračiai nėra tik sezoninė transporto priemonė – pav., Norvegijoje ir Suomijoje pasnigus pirmiausia nuvalomi dviračių takai, o tik paskui automobilių keliai.

* Suteikite sąlygas, žmonės pasirinks kur jiems važiuoti.

P.S. Žiūriu, kad jau seniausiai laikas naują userpick’ą susirasti dviračių temoms 🙂

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s