*

Būkite ramūs, šiemet uodai vėl nebus įtraukti į Raudonąją knygą.
Vakar prasimynėme link Rastinėnų ir Neries regioninio parko. Saulė kepino, vėjelis pūtė. Žvyrkelis – asfaltas – miško keliukai. Pasiklydom šiek tiek. Miško takas išvedė į provėžas žolėje, galiausiai baigėsi ir atsidūrėme aklavietėje su daugybe išbadėjusių uodų. Maniau, numirsiu aš ten. Važiuoji, uodai puola, sustoji – išvis atsiginti neįmanoma. Brovėmės per mišką, medžių išvartas, kol grįžome į taką. Tada vėl bandymai ieškoti Kažko. Vėl aklavietė ir t.t. Kai pravažiavome pirmas sodybas, net palengvėjo, kad vėl atsidūrėme arčiau civilizacijos. Pervažiavome per kelią tekantį upelį ir kančios baigėsi. Grįždami sustojome prie vietinės parduotuvėlės ledų ir vandens, nes abiejų gertuvės jau buvo beviltiškai tuščios. Vėl asfaltas, vėl žvyrkelis. Pagaliau namai.
Šiek tiek nukepiau nugarą, uodų įkandimus niežti. Pasivažinėjom škias.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s