subject not found

Gimęs šliaužioti skraidyti negali. Visada maniau, kad esu tik žmogus, o kai saulėkaitoje nusvilau mentis (ar mentes?), supratau – skauda sparnus. Išsigalvoju. Jokių sparnų ten nebuvo ir būti negali. Keistai atrodyčiau poliklinikoje:
– Sesele, gal galėtumėt mano sparniukus aprišti, gelia…“
Seselė (arba broliukas) taukšteltų su plaktuku per galvą. Nervams patikrinti. Ir išsiųstų į tolimesnį skyrių, į kurį net sveikam eiti nepatogu.
Čia kaip sykį Klaipėdos ligoninės priimamajame sekmadienio rytą jaunas vaikinas seselei skundėsi, kad po operacijos pūliuoja siūlės. “Iš kur žinot?“, – klausia. Vaikinas vietoj atsakymo pakelia tvarstį. Aš pakelčiau marškinėlius ir atsukčiau nugarą. O sparnų tai nėr… Gerai, kad krūtys savo vietoje. Ir dantys visi. Kol nesusiduri su plyta problemomis, net nežinai, koks sveikas ir stiprus žmogus esi. Kur jau čia iki angelų…