Gimęs šliaužioti skraidyti negali. Visada maniau, kad esu tik žmogus, o kai saulėkaitoje nusvilau mentis (ar mentes?), supratau – skauda sparnus. Išsigalvoju. Jokių sparnų ten nebuvo ir būti negali. Keistai atrodyčiau poliklinikoje:
– Sesele, gal galėtumėt mano sparniukus aprišti, gelia…“
Seselė (arba broliukas) taukšteltų su plaktuku per galvą. Nervams patikrinti. Ir išsiųstų į tolimesnį skyrių, į kurį net sveikam eiti nepatogu.
Čia kaip sykį Klaipėdos ligoninės priimamajame sekmadienio rytą jaunas vaikinas seselei skundėsi, kad po operacijos pūliuoja siūlės. “Iš kur žinot?“, – klausia. Vaikinas vietoj atsakymo pakelia tvarstį. Aš pakelčiau marškinėlius ir atsukčiau nugarą. O sparnų tai nėr… Gerai, kad krūtys savo vietoje. Ir dantys visi. Kol nesusiduri su plyta problemomis, net nežinai, koks sveikas ir stiprus žmogus esi. Kur jau čia iki angelų…
ashtroka
Smėlio smiltys & vėjo mintys
