Buvome “Robine Hude“.
Nu kū, Russell Crowe aš myliu dar nuo “Gladiatoriaus“ (vienas geriausių mano gyvenimo filmų, kurį galiu žiūrėt ir žiūrėt ir dar pabaigoje žliumbt). Tai ir dabar nenusivyliau. Gal tik norėjosi daugiau meilės. Sekso! Daugiau kraujo – kautynių scenos, kad ir iš pažiūros grandiozinės, po kelis šimtus žmonių, bet man trūko KRAUJO SKONIO. Nebuvo. Nors filmas irgi nėra nei cacku pliacku – kad viskas estetika kvepėtų. Viskas taip… hm.. paprasta. Jokio “vaaaau“, jokio “uuuuuuch“, tiesiog šypt, vypt, kriokt ir pabaiga 🙂
Visą laiką (2.28 val) klausiau savęs, ar tai nėra pernelyg ištęstas filmas, ar dar man įdomu ar užpakalio neskauda ir vis kas kartą atsakydavau, kad viskas ok, žiūrisi, įdomu. Radau ir kur ašarėlę nubraukt, aišku. Ir vis dėlto kažko trūko. Hm.
Kadangi ėjau žiūrėti filmo prieš tai neskaičiusi kinomanų recenzijų ir apžvalgų, tai laukiau, kada čia jau prasidės “Robinas Hudas“: nu, kada plėš turčius ir viską dalins vargšams, gyvens miške ir t.t. Kol supratau, jog tai filmas apie Robino Hudo priešistorę – nuo ko viskas prasidėjo. Irgi nieko – kino kūrėjai išnaudoja nepanaudotą istorijos plotmę.
Dar patiko Cate Blanchett. Aristokratiška moteris, jai labai tinka tokie istoriniai vaidmenys.
O šiaip… Na, geras filmas, bet… Žinau. Filmas per daug lengvas. Ir tiek. Per mažai širdį spaudžia. O gal žiūrint į Russell Crowe taip ir šviečiasi legendinis “Gladiatorius“. O gal viskas jau matyta… ir mano fantazijų kibirėlis pilnas 
ashtroka 