*

Žiemą, kai kojos kliūna už ledo gurguolių, smenga netikėtuose sniego akivaruose, kai pats grūmiesi su kaustančiu vėju ir rodosi, kad tuoj veidas nuo šalčio nukris, arba kažkur paliksi bėgančią nosį, mintis apie saulę ir šilumą būna tokia gundanti… O dabar. Tik parleki iš tvankumos, šiaip taip atlupi prie odos limpančius rūbus ir atsisuki šaltą dušą. Stovi, kol karštį pakeičia vėsuma.
Kas čia vasaros norėjo? 🙂 Nei dviračiu pasivažinėsi tokiu oru, nei po miestą pėstute palakstysi su milijonu reikalų. Tempas neišvengiamai lėtėja. Vis labiau norisi prisėsti, nepaleidžiant iš rankų butelio šalto vandens.
Dar kažką norėčiau parašyti, bet tiesiog nesigalvoja.
A, man nepatinka, kai žmonės iš manęs kažko tikisi, kuo pati nelabai tikiu. Kai parašytas tekstas pačiai nepatinka, o viduje riogso milžiniškas molio motiejus ir rėkia – aš kol kas negaliu, nesugebu. Stengiuosi, bet neišeina. Rankos per trumpos. Dangus per aukštai. Ir šiaip, molis… tokia materija, kad neįminkęs priedų, nieko tvirto ir amžino nenulipdysi.
Kartais norisi paprastų dalykų. Ir kad nebūčiau smulkmenų dievukas.
Ir kad būtų kuo tikėti.

LJ baigia numiroti, visi vasaroja. Ką čia daugiau ir bepasakoti. Į tuštumą.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s