Taigi

Vakarais nenoriu rašyti. Mintys padrikos, suveltos. Kaip sudrėkusios avies vilnos. Sunkios.
Bet ir rytą mažai ką galiu papasakoti. Tos pačios draiskanos…
*
Futbolo pusfinalis. Prie stalo sėdi “metaliūgų” gauja. Mergiotės, berniokai. Kieti. Staiga mergiotės atsistoja ir visos kartu trumpam pasišalina. Šypteliu – taigi moterys į WC eina būriais. Praeina kelios minutės ir mano stalo kaimynė paliečia mano petį “Nenori eiti į tualetą?” Papurtau galvą. Nejaučiu jokio poreikio eiti kartu. Juk galiu ir viena. Hm.
*
Mačiau dar du negyvus paukštelius. Ta pačia poza, žolėje. Toje pačioje vietoje. Jau galiu pradėti rašyti siaubo romaną apie paukščiažudį. “Vieną dieną žmonės ant šaligatvio rado gatvės šlavėją, šešiasdešimtmetę Eugeniją, gulinčią ant nugaros pariestomis kojomis, į dangų įsikabinusią išskėstais nagais ir tuščiu žvilgsniu. Visai kaip negyvas paukštis…”
*
Darbe karšta. Smegeninė verda.
Laiminga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s