Ir ką jums pasakyti?
Kad nesurezgu sakinio? Kad pažadas mažiau sėdėti prie kompiuterio taip ir liko pažadu, nors pati sau žadėjau mažiau žadėti. Kad norų sąrašas didelis ir be proto gilus, o visų “to do“ listas niekaip nesibaigia. Ir per aukštas dangus, kai neturi kopėčių, o dar ta neprotingą aukščio baimė…
Vaikystėje vieni dažnesnių košmarų būdavo, kad užlipu kur nors aukštai aukštai ir bijau nulipti, nes norint pasiekti kopėčias tenka persisverti per kraštą. Siaubingą kraštą. Bijau ribų iki šiol.
Dar galiu pasakyti, kad turiu parašyti du tekstus (ne du, kvaiša, rašyk jų kuo daugiau), bet šią akimirką tušti delnai ir nežinau nuo ko pradėti. Imu tą, metu aną. Koks baisus megztinis iš skirtingų siūlų… Močiutė visokius škuduriukus sukarpydavo ir supindavo į kilimėlius prie lovos patiesti. Sėdžiu ir laukiu to momento, kai galvoje susipins kilimėlis ar bent jau jo pradžia.
Kažką rašau. Nerašau nieko. Viską abejoju.
Abejoju pusę porcijos pietų už 6 Lt.
Abejoju troleibusą, ypač tą mėtinės kramtomosios gumos spalvos, vardu Vytautas.
Abejoju pirmadienius.
Ir indų plovimą. Net jei kriauklėje tik dvi lėkštės.

Jei ne aš, mano gyvenimas būtų toks lengvas…
Visai kaip morengai, kurių dar neišmokau kepti, nes dar nesimokiau.
Taigi.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s