Lūpų stebuklas. VK

Vartau senesnius VK numerius ir skaitau savo tekstus. Praėjus tam tikram laiko tarpui viskas, kas buvo parašyta seniau, įgauna naujų spalvų. Tuo metu nemėgtas rašinys dabar atrodo kitaip. Kitoks. Ties vienu net šyptelėjau – ar iš tikrųjų taip rašiau? Visus gera prisiminti, pasikartoti. Nesigailiu nieko.

Dedu vieną pirmųjų, rašytų Ievos Barkūnaitės slapyvardžiu. Nes pačiai kažkodėl šiandien jis toks… gražus.

Gero skaitymo tiems, kurie skaito.

Lūpų stebuklas

Publikuota Verslo klasėje 2009 m. Gegužės nr.

Dovanoju bučinį. Tokia, rodos, neįpareigojanti dovana, kuri gali suteikti džiaugsmo, liūdesio, neišpildomų lūkesčių ir svajonių. Ir viltį gauti daugiau. Bučinys neįkainojamas pinigais, nebent koks turtuolis norėtų pakloti kelis tūkstančius už vieną saldžialūpės Angelinos Jolie pakštelėjimą.

Bet kiek emocijų gali už jo slypėti, kiek reikšmių – nuo tėviško iki meilužio bučinio, nuo pasisveikinimo iki atsisveikinimo, nuo meilės pripažinimo iki Judo išdavystės… Dieve, kiek tu daug sudėjai į mūsų lūpas.

Viskas prasideda nuo bučinio – atradau vieną beprotiškai karštą vasaros vakarą. Pirma bučinys, paskui – visa kita. Ar jūs kada matėte, kad filmo herojai pultų plėšti nuo kūno drabužius prieš tai neįsisiurbę vienas kitam į lūpas? Na, gerai, atsimenu vieną sceną – kai vyras ir moteris žiūrėdami vienas kitam į akis pirmiausia nusirengia, o tik tada prisiartina. Toks virpantis nekantrumo momentas. Bet ir tada pirmiau pasibučiuojama, o tada koks tik nori – laukinis, naminis, gaivališkas, romantiškas ir panašiai – seksas. Po orgazmo nebūtinai turi būti bučinys. Jis tik viską pradeda, atveria mūsų vartus vienam į kitą. Kaip pabaigsime priklauso tik nuo mūsų pačių.

Pirmą kartą pasibučiavau pradinėse klasėse. Per pamoką. Nors ne.. tai tebuvo bučinio užuomazga, užtraukusi viso pasaulio gėdą, kokią tik gali įsivaizduoti moteris trečioje klasėje. Sėdėjome skirtingose suolų eilėse. Tarp mūsų – didžiulis tarpas, kurį staiga sumažino vienas kito siekiančios lūpos. Stebuklas neįvyko – likus mažyčiam tarpeliui (vėliau, jau būdama suaugusi moteris, šį tarpelį tarp lūpų vertinsiu labiau už patį bučinį) veiksmą nutraukė garsus mokytojos: „Vaikai, žiūrėkit, Ieva su Andriumi bučiuojasi“. Kokia nuoskauda! Gėda neapsakoma! Ir gal dėmesio vertas įvykis, kurį privalėčiau įtraukti į savo CV – ką ir sakyti, mano mama dar ir dabar prisimena, kaip aš mokykloj bučiavaus.

Keitėsi laikai ir žmonės. Iš pradžių drąsu buvo vaikščioti susiėmus už rankų, o vėliau tapo norma sėdėti ant palangės per didžiąją pertrauką ir visiems matant bučiuotis. Dabar nieko nebestebina ir netrikdo gatvėje ar autobuse besiglamonėjantys jaunuoliai. Tik kažkodėl negaliu pamiršti buvusios lietuvių kalbos mokytojos žodžių, kad šitaip atvirai, netgi su pasididžiavimu demonstruojami jausmai nėra tikri.

Keista tai, kad prie kai kurių kažkada bučiuotų ar tik norėtų paliesti žmonių, dabar visai nebesinori artintis. Mačiau kada tą pirmalūpį Andrių ir galiu pasakyt tik tiek – suprantu, motina Teresė raupsuotuosius bučiuodavo ir nieko nenutikdavo, bet aš tiek šventos kantrybės neturiu, kad pabučiuočiau chamą su mėšlinais batais. Arba su blizgančiais.

Tėvą bučiuoju. O tas, kaip kada pataikysi, tai su mėšlinais batais, tai su žemėta prijuoste… Kaimo kasdienybė tokia, sako, o aš manau, kad jis tiesiog netvarkingas. Pabučiuoju kaip tėvą – į raudoną apšepusį skruostą. Ten pat per šventes bučiuoja ir mama. O gal ir į lūpas… Nežinau. Kai dar vaikas buvau, pamenu, kad tėvai dar bučiuodavosi… vėliau bučinius pakeitė barnių druska, ir keista, netgi savotiškai graudu būna žiūrėti, kai per didžiąsias metų šventes tėvai vis dėlto pasibučiuoja. Žinau, kad tokiais momentais mamos akyse sužimba išdavikė ašara.

Bučiniu mes pasisveikiname ir atsisveikiname. Prie krūtinės glausdama tik ką gimusį kūdikį, motina siekia pabučiuot jo mažutę galvutę. Bučiniais užauginama ir išlydima į gyvenimo kelią. Ar kas gali pamiršti, kaip jį, išstybusį spuoguotą studentą, kiekvieną kartą autobusų stotelėje bučiuodavo mama, brukdama į saują kelis litus prieš pat užsidarant autobuso durims. Ir ar gali pamiršti tą atsisveikinimo bučinį, kai bučiuojami į paskutinę kelionę išlydimi patys artimiausi žmonės…

Patys gražiausi – pirmieji bučiniai, kai susitinka du žmonės – jis ir ji. Niekaip negaliu atsikratyti įpročio inkšti per filmą tą akimirką, kai du herojai pirmą kartą pasibučiuoja. Akimirka, pilna naujų pojūčių – skonių, kvapų ir svaigulio. Pavydu. Pasisuku į savo mylimąjį, pasibučiuojam – nebe tas. Per daug pažįstama ir sava. Nėra blogai.. bet “ak“ jau nebeliko.

Savo kūno neapgausi ir pasibučiuoti taip, tarsi niekada iki šiol nesibučiavome, nepavyks. Neapgausi kūno ir tada, kai bandysi save įtikinti, jog žmogus tau patinka, o lūpos jaučia priešingai. Neįsivaizduoju, kiek reikia turėti kantrybės ir jėgų neišsiduoti, net necyptelti, kai bučiniu palaimini santuokos sakramentą ir gyveni su žmogumi, kuris tau visai nemielas, kurio lūpos neuždega tavyje ugnies, su kuriuo bučiuotis tėra tas pats, kas skusti bulves ar kas rytą užrakinti duris. Jokio virptelėjimo.

Bučiniu mes pažadame. Geidžiame, atsiduodame ir netgi nekenčiame. Liūdime. Sakome tiesą ir meluojame. Ar matei, kaip vaikas susiraukęs bučiuoja savo mažąją sesutę, nes taip liepė mama? O kaip bučiuojasi skirtingų valstybių politikai – šaltai ir pagal reglamentus, nors iš tikrųjų norėtų vienas kitą pritvoti ledo ritulio ar golfo lazdom? O kiek džiaugsmo slypi jaunavedžių bučinyje? Ir jei šventi savo gimtadienį kolektyve, akimirksniu atskiri, kurie kolegos sveikina nuoširdžiai, o kurie tik sausai pakšteli lūpomis. Tiek daug gali pasakyti nė žodžio nepratariančios lūpos.

Man visada buvo įdomu, ar galima ir kaip galima pajausti mylimo žmogaus neištikimybę vien iš bučinio. Degiau ugnimi bent kartelį „sugriešyti“, kad įsitikinčiau ar pajus, ar supras, kad kažkas ne taip. Nepadariau to. Užteko tik galimybės – to mažučio tarpelio tarp lūpų, kad parsineščiau namo ugnį, kurią dar ilgai gesinsiu savo mylimojo bučiniais. Toks niekingas atstumas, išvirstantis į artumą. Jeigu. Galima netgi lengvai išprotėt, kai ilgai geistas žmogus atsiranda tik per tarpelį nuo tavo lūpų. Vienas skruzdėlytės žingsnis ir… Atstumk, kol nevėlu.

Kažkur už ausies skamba įkyri melodija: „Pabučiuok, pabučiuok, pabučiuok tu mane, bučinių neskaičiuok…“. Ar tikrai negana? Ar gali atsibosti bučiniai, jei stipriai myli? Ar gali nebejausti lūpų šilumos, skonio, kvapo? Aš negaliu.

Nežinau didesnės nuodėmės nei meluoti sau. Jei mūsų lūpos susiliesdamos sukuria kibirkštį, vadinasi, tai teisinga. Taip ir turi būti. Net jei tą kibirkštį degame jau nebe pirmus metus. Atsimeni, tu man pažadėjai, kad kiekvieną vakarą prieš užmigdamas mane pabučiuosi, net jei būsiu pikta, tu vis tiek sieksi mano bučinio, tebūnie ne į lūpas, gal tik į šaltai atkištą nugarą ar alkūnę, tu vis tiek mane bučiuosi, pameni? Gerai… Taip ir daryk visus mūsų ateinančius vakarus. Nes tave myliu.

Reklama

Įrašo “Lūpų stebuklas. VK” komentarų: 1

  1. Koks mielas straipsnis. Myliu tokius, kuriuos skaitant nuo lūpų nedingsta šypsena, o mintyse vis norisi kartoti: “o, taip…būtent taip…“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s