istorijos

Susitinkame jau antrą kartą. Spėju, jam kokie 7 metai. Šviesiaplaukis, strazdanomis nusėtu veidu. Kaip ir pirmą kartą, taip ir šįsyk paslapčiomis žvilgčioja į mane. Tarsi norėtų paklausti: “Ar galima su tuo užaugti?“ Aš šypsausi, o jis vis žiūri. Nusuka akis ir vėl žvilgteri. Neapsakomai rimtas veidas, rankutės ir tos nevaikiškai sunertos. O akys – nežinau, ką akys – gal pilnos klausimo, o gal tiesiog šiaip spindi.
Aš stengiuosi negalvoti apie tai, kas nuo manęs nepriklauso. Pavyzdžiui, spėlioti, kokie bus mūsų vaikai, būtų pernelyg naivu ir… egoistiška (?). Galvoti, ar jie bus mėlynakiai ar žaliaakiai, labiau į mane ar į jį, ar mėgs skaityti, ar… Ne, negalima taip galvoti. Viena žinau tikrai – nenoriu, kad jie turėtų strazdanų. Taip, tai yra gražu – bet tik mums, suaugusiems, o vaikui tai gali būti ir tragedija. Vaikai žiaurūs, o patyčios nebūtinai grūdina.
“Ar galima su tuo užaugti?“ Galima, tiesiog reikia daug kantrybės.