Sick

Nerimo dienos.
Aš rašau, bet tai manęs nedžiugina. Jau neatsimenu, kada abejojau kiekvienu savo žodžiu, mintimi. Gal tada, kai rašiau apie mirtį ir žmonės pjaustėsi rankas tais žodžiais. O dabar – tai tokia vata, kurios neįmanoma sukramtyti. Aš nebemoku. Pamiršau, kaip tai daroma.
Užtai dūsauju, nerandu sau vietos. Norisi eiti, bėgti. Kažkur atsitrenkti, iškrėsti kokią kvailystę, kad atsirastų stimulas padaryti Bumpt. Ištaškyti žodžiais. O ką – net pati nežinau.
Kaukiu. Ar ne Balzako mintis, kad viską, ką darai, reikia daryti gerai, net jei darai beprotystę.
Kaip niekada stipriai noriu beprotystės.
Ir tai – ruduo. Taip.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s