Iš sapnų. Tantrumas

Sapnavau Tantrumą.
Senamiesčio užkampyje aukšta tvora aptverta teritorija, surūdiję vartai atsilupusiais mėlynais dažais. Aklinai uždaryta. Stovint prie tų durų, sunkiais vyriais išpjautų vartuose, apima klampi baimė, ko mes čia einame – čia gi atmatų miestas, šiukšlių perdirbimo teritorija… Durys atsidaro ir nosin trenkia smarsas. Viskas, kas gali būti blogiausia, vienoje vietoje – nesipraususių kūnų, pūvančių maisto atliekų, degančios plastmasės kvapas… Pasišlykštėjimas kyla akimirksniu.
Užeiname. Čia miestas mieste – kiemo kampe klipatos rausiasi po neaiškias šiukšlių krūvas, slankioja girtuokliai, luošiai, buvusios viešnamių gražuolės, bjaurios senės, gašlūnai ir iškrypėliai. Pragaras žemėje…
Čia ateina tie, kas nori pažvelgti savo baimei į akis, išbandyti žvėrį savyje – ten nieko žmogiško visai. Niekada ir nebuvo. Kiekviename mieste turi būti tokia kloaka atstumtiesiems, ne kiek jiems patiems, kiek tiems “normaliesiems”, atėjusiems iš normalių gyvenimų – kad vieni kartą pabuvoję bijotų sugrįžti atgal ir nepamirštų tų baisybių, kiti – kad vis grįžtų ir grįžtų pasišlykštėti, patirtų tamsiausius žmonijos pojūčius ir jau niekada nieko nebijotų. Net mirties. Nes šią jau bus patyrę Tantrume.

P.S. Ten tiek prisapnavau, kad rašyt ir rašyt…
P.P.S. Kada išras sapnų įrašymo mašiną? Man jau senokai reikia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s