O todėl kad

…bet kada minioje gali sutikti žmonių, kurie kažkada žadino vilčių. Tam kartui tik, o vat užstrigo, liko. Susitikus dunksteli – taigi pažįstu. Nepamenu, nei kur, nei kada, bet… Išties nepažįstu. Tik žvilgsnis, mažutė ugnelė. Pššš! Ir vėl iki kito karto. Gal tada pasiseks.
O sninga taip, kad gelia tylėti. Reikia juoktis, šypsotis, kalbėti, gal netgi verkti, bet netylėti. Užšals balsas tylom…
Trumpi tie mūsų savaitgaliai, pernelyg rūpestingi.
Netikėk tuo, ką matai – tau vaidenasi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s