Neliečiamieji

Vakar pašto dėžutėje radome naująją “Verslo klasę”. Graži… Gaivi, pavasariška – pokyčiai man patinka 🙂 Tikrai į gera.
O kol neatidaviau naujo teksto, vis skaitau senuosius. Žinai, praėjus kiek laiko, tie senieji tekstai atrodo kitaip. Va, šitas, praėjusių metų – vis dar skamba. Gyvas.

Neliečiamieji

Būkite karšti arba šalti, bet niekada nebūkite drungni. Dieve, aš karščiuoju.

Kažkada rašiau, kad nėra didesnės ligos nei sirgti kitu žmogumi. Aš klydau, šis menkas negalavimas negali varžytis su mirtinomis ligomis – pasiutlige, paskutinės stadijos vėžiu, nuostabiu gyvenimu. Tačiau sirgti visada sunkiau nei mirti ar gyventi. Sirgti – būti tarp. Aš karščiuoju, Dieve, nes visada esu tarpinėje stotelėje ir niekada nežinau, kas arčiau – būsima ar ankstesnė sustojimo vieta. Mano stotelės neturi pavadinimų, mano liga – pabaigos.

Žmonės, kurie mus įkvepia, dažniausiai kam nors priklauso. Pasakyta, negeisk svetimo vyro ir moters – Dieve, aš ne geidžiu, aš myliu. Juk tas, kuriam atiduodi dalį jėgos ir šilumos, atseikėji gerų minčių, iš kurio semiesi gyvasties – jis ne svetimas. Taip, jis man nepriklauso, bet šiandien aš pati – niekieno. Ir vis dėlto mes visi savi šioje mažutėje Žemėje.

Normalūs žmonės įkvėpimo semiasi iš savo artimųjų, kuriantieji – iš visų kitų. „Tu – mano mūza“, – sako žilstelėjęs fotografas. Šypsausi. Po kelių dienų aš pradėsiu svajoti apie gyvenimą su juo po vienu stogu, apie tai, kaip jo teisėta žmona paslaptingai miršta ir nėra kam pasirūpinti dviem vaikais. Nepavydėtina kūrėjų antrųjų pusių dalia – jas vis kas nors „smaugia“, „kiša po automobiliais“, „susargdina nepagydoma liga“. Nes visos mūzos nori būti geriausios – vienintelė galimybė.

Pažįstu moterį, kuri nuolat „skandino“ ir „žudė“ visus savo mylimuosius – ji norėjo būti paskutinė viltis tų nelaimėlių, kuriuos taip be proto mylėjo. Galiausiai likimas jai davė tai, ko ji troško, – su tuo žmogumi, kurį teko slaugyti nuo pat draugystės pradžios, ji laimingai gyvena iki šiol. Ta laiminga moteris esu aš.

Tačiau niekas jos neapsaugojo nuo sirgimo kitais. Kad jūs žinotumėte, kaip yra sunku visą laiką matyti paslėptas reikšmes, rankioti pokalbių nuotrupas, žvilgsnių atspindžius – kaip sunku sirgti žmonėmis. Ypač vyrais, kurių negalima liesti. Ne, jie niekuo neserga , atvirkščiai – jie tokie mieli, kad su jais galima eiti į kitą pasaulio kraštą, atmetus galimybę, kad kelionė nebus tokia maloni, kaip tikėtasi. Štai dėl šitos priežasties su jais niekur negalima eiti. Nė nesvajok.

Aš netikiu dviem obuolio puselėmis, suderinamumo horoskopais – nesąmonė, kad likimas mums visiems skyrė tik po vieną galimybę sutikti savo antrąją pusę. Antraip pasaulyje būtų gerokai daugiau nelaimingų žmonių. Arba jie tokie ir yra – nelaimingi, tik nutyli įtarimus, kad kai kas ne taip jų gyvenime.

Vyrai nemoka taip atsiduoti kaip moterys – šios gali aukotis dėl girtuoklių, paleistuvių, vagių, maniakų, bestijų ir kitų gyvenimo atmatų. Jos mano, kad tai joms lemta. Net neabejokite, tai tikrai yra likimas – jei jau kirmėlės apėjo obuolį, nieko nepadarysi. „C’est la vie“, – kaip sako prancūzai.

Neliečiamieji – tai ištisa kasta: nuo bendradarbių, kurie tau be proto patinka, iki kartą autobuse sutikto ilgaplaukio vyro, jei jis būtų pasiūlęs išlipti kartu kitoje stotelėje, būtum taip ir padariusi, nesvarbu, kad naktis ir niekas daugiau nebevažiuos tame užkampyje. Net jeigu to ir nepadarysi (kur nors turi likti sveiko proto kruopelytė), mintis, „kas būtų, jei“, taip greitai nepasimiršta. Neliečiamieji užkrečia neišpildytos galimybės ilgesiu, tačiau visi bandymai suartėti vėliau dažniausiai nueina velniop – taip ir turi būti. Laiku sustoti, kol nenusivylei, – didis menas. Ir tai taikoma ne tik mintyse idealizuojamiems, nerealiems, bet ir tikriems nuolatiniams santykiams.

Bendraamžė Justina tikina, kad jos dabartinis vaikinas yra jos pirma rimtoji meilė. Ta, kuri ir džiugina, ir suteikia skausmo. Vieną dieną ji švyti ir didžiuojasi savo ledinės karalienės spindesiu, kitą – jau sriūbauja telefonu man į ausį, kad negali ateiti į darbą, nes… jos pasaulis griuvo, mylimasis ją paliko. Tada jie taikosi, dvi dienas verkia žiūrėdami vienas į kitą, draskosi krūtines taip, lyg būtų mirusi motina ar tėvas. Ir ką? Nepraeina savaitė, Justina – vėl ledo karalienė, nenutuokianti, kad vėl laviruoja ties nusivylimo riba. Atsidūstu: kvailute, kam žaidi su degtukais?

Būna, žmonės pamiršta nudegimus – kad vėl galėtų žaisti ugnimi. Aš žaidžiu. Visada tarp – tarp minčių, svajonių, sapnų, siekiamybės, galimybių ir nusivylimo. Prisirankioju smulkmenų apie neliečiamuosius ir užkonservuoju keleriems metams svajonių ir virpulių. Visada turiu ką sapnuoti. Atsimeni, ėjome naktį per pievą, ir nuo šokčiojančios prožektoriaus šviesos rodėsi, kad per žoles nuo mūsų bėga pelės? Tokia nekalta akimirka, o įsirėžė ilgam. Tu pamiršai, o aš dar ne. Kartais nežinau, kada sustoti vartoti prisiminimus – jei pražiūri galiojimo datą, gali rimtai apsinuodyti. Įsikalbėti meilę arba draugystę.

Žmonės klysta manydami, kad įsikalbėti jausmus įmanoma tik paauglystėje, tuo trapiu laikotarpiu, kai viskas yra svarbu ir be kai kurių žmonių tiesiog negalime, nenorime gyventi. Kai norime, įsikalbame, kad mums patinka būtent mūsų darbas, surandame priežasčių didžiuotis savo šeima, automobiliu, gyvenamuoju rajonu. Įsikalbame ir negatyvumą: užtenka kam nors sukritikuoti jūsų mėgstamą rašytoją, ir jūs pradėsite abejoti jo talentu arba savo geru skoniu. Sutiksite su viskuo, kas buvo įkalbėta – net jei įkalbėtojas buvote jūs pats.

Tas pats su jausmais. Iš pokalbių nuotrupų, prieblandoje išsiplėtusių vyzdžių galima išauginti tokią gražią iliuziją, kurios užteks vienam sezonui, o gal net keleriems metams. Bėda, iliuzijos mėgsta būti maitinamos – joms vis reikia naujų pojūčių. Paprasčiausią laiškutį jos nuryja kaip meilės prisipažinimą, tarpsta ir vėl peni jūsų vaizduotę, kuria sapnus, iš kurių nesinori pabusti, pasakoja jums tai, ką norite girdėti.

Sakiau, tai yra liga. Kiek ligonių? Mažai. Didžioji dauguma savo vėžėse, galvojantys tik apie save, savo šeimą ir dar kelis artimųjų ratus. Viskas. Pažįstu keletą laimingųjų, kurie negalvoja, ką daryti, o ko ne – jie tiesiog tai daro. Pasiduodami visoms įmanomoms galimybėms, jie gyvena sodrų ir beprotiškai juslų gyvenimą. Tokius žmones vadiname vėjavaikiais, pakvaišėliais, nenormaliais.

Sirgti kitais žmonėmis nenormalu, net jei iš tikro juos myli. Nesvarbu, kas jie tokie – nepažįstami, o gal tik geidžiami pažinti. O kas yra teisingiau – sirgti valdžia, pinigais, savimi? Bjauriausia sirgti savimi.

Neliečiamuosius norisi liesti, dėl to jie yra neliečiamieji. Kad ir kaip galvotum apie sveiką protą, visada lengva prašauti momentą, kai nuo tavęs dar kas nors priklauso. Užtat pavydžiu tiems, kurie moka laiku sustoti. Kol pats nesuklumpi, nesupranti, kaip gali kiti žmonės griūti – bandau suprasti.

– Gal pakviesi užeiti? – pasirėmęs į vairą klausia jis.
– Gal tiek to.
– Kodėl?
– Matai, jei tavęs dabar nepasikviesiu, dėl to gailėsiuosi visą vakarą, tačiau, jei pasikviesiu – gailėsiuos dėl to rytoj.

2010

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s