Sau

Nes jei dabar eisime lankyti Žibuoklių, klupsime į pernykščius lapus, skleisime juos pirštais ir ieškosime mažučių kerelių, paskubomis kuždėsime kiekvienam miegančiam žiedui “si-vis-amari-ama si-vis-amari-ama si-vis-amari-ama si-vis-…”, kol suskirs lūpos, paskaus keliai, nugaros, o pirštai grubs nuo šalčio pritvinkusios žemės, jei tik negailėsime jėgų, kai šie žiedai skleisis, oras virpės nuo meilės. Ir mes verksime, žiūrėdami vienas į kitą. Tai taip nepakeliama, dievaži…
Panorėk, ir išsipildys. Visada visada visada. Taip.
Žibuoklių žiedai žodžiais išrašyti.
Beržų žievė išpjaustyta senos kartos solomonų, kurie neturėjo dažų, turėjo peilį ir pjaustė obuolius mergoms, ir špagatą rugių maišams užrišti.
Visos aistros sudyla. Virpuliai susideda lagaminus ir išsikrausto. Ir kas belieka – tai tik kitų šviesų atspindžiai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s