sad but true

Toks grakštus beviltiškumo jausmas.
Rankos, braukiančios plaukus, stabtelinčios prilaikyti galvą, kurią norisi lenkti žemyn.
Toks žavus liūdesys ir noras pabėgti. Prismaigstai į kitus žmones minčių, o paskui žiūri, kaip švelniai skleidžiasi ilgesys. Jiems.
Viskas visada praeina. Pilnatis sudils ir vėl bus galima gyventi. Mažiau norėti, daugiau veikti.

UPD: O kai pažiūri atgal, pamatai pražiopsotus ženklus, sutapimus, nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl taip nutiko.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s