…kaip žydėjimas vyšnios…

Na va, vėl sušilo.
Vakarais mažais šaukšteliais galima kabinti širšių medų, kuris maloniai kerta besmaližiaujant. Paskui sekmadienio ryte šokti iš lovos su mieguista panika, kad šiandien pirmadienis ir mes pramigom. Iliuzija.
Kartą per mėnesį-du sulaukiu nežinomo skambučio iš Airijos ar Anglijos, kur vyriškas balsas nori tai Vilties (Nadieždos), tai Meilės (Liubos). Kūčių vakarą pasitikslino, ar mano vardas ne Karina. Deja. Labai nemalonu, kai reikia nuvilti ilgesio kamuojamus vyrus.
Bet su jais visada gerokai lengviau.
Tos mergaitės kartais prisigalvoja pūkuotų dalykų. Mažose galvelėse juodi voratinkliai, ištystantys į sapnus, gašlų juoką ir paslapčia kramtomus nagus krečiant eilinę kvailystę. Pirštai prie lūpų. Rankos ant krūtų.
Atsargūs prisilietimai.
Išties buitis užknisa.
Sakuros dar nežydi?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s