Tarkim

Vat nueini žmogau į prekybos centrą, stypčioji tarp knygų. Pasėdi ant sofučių. Vėl stypčioji. Vėl pasėdi. Prisirenki knygų, atsiskaitai ir greitai kavos – nes kažkas užsėdę ant pečių bando galvą nurauti. Baisiai nemalonus dalykas, kai šiltose patalpose amžinai norisi alpti. Plast šast ir guli. Hm, senokai negulėjau…

Ta proga prisiminiau, kad senokai vitaminų negėriau. Spėk, kaip jaučiuosi vaistinėje? Žinoma, siaubingai. Stovėdama prie kasos padariau išvadą, kad zarazos specialiai šildo, kad žmones prakaitas piltų, nosis bėgtų ir visos slaptos poniškos ligos išlįstų. G+ teisingai pakomentuota, reikia užrašo prie vaistinių: “Vaistinė ne parduotuvė, vaistai – ne saldainiai“. Matyt, buvo apėmusi tikro silpnumo akimirka, nes pagaliau sutikau įsigyti vaistinės lojalumo kortelę – va, va, koks gražus postūmis mano slaptai mažutei hipochondrijai…

Aga. O paskui namuose bekerpant nagus triušis nesusilaikė ir systelėjo ant sofos. Ne du lašiukus, kai dėjo čiurkšlę per visą kampą jopšikmat! Teko procedūrą baigti tiesiog ant grindų. Po mėnesio turėtų atvežti naują sofą – triušis gaus notą ne(pa)lįsti, nelipti, negraužti ir nemyžti.

Va. Koks vakaras ilgas, baltoji varnele. Einam žilų plaukų dažyti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s