Vaikai

Vakar troleibuse važiavo jauna moteris, gal mano amžiaus, sunku spręsti, su dviem mažais vaikais, kurie visą kelią zirzė, barėsi, stumdėsi. Į kelionės pabaigą vaikiškas klegesys pavirto isterišku spiegimu ir aikštėmis. Buvo gaila mamos, pikta ant vaikų. Ir šiaip nemalonu.
O tada įsijungia visokie mygtukai.

Tobuli vaikai
nezirzia
neisterikuoja
neviršija decibelų
nenervina tėvų
neprašo jų neįmanomų dalykų
negalvoja nieko pikto

ir tas pats atvirkščiai
Tobuli tėvai
nezirzia
neisterikuoja
neviršija decibelų
nenervina vaikų
neprašo jų neįmanomų dalykų
negalvoja nieko pikto

Ir panašiai.
O šiaip norėjau parašyti visai ką kita – kodėl mano aplinkos vyrai vis randa progą man priminti, kad esu ne šiaip moteris, o moteris, kuriai REIKĖS gimdyti.
Tie visi juokavimai apie devynis mėnesius, neamžiną karjerą, laiką gandrams ir pan. tiesiog muša iš vėžių. Taip ir norisi įgelti, kad kai kuriems tam tikro amžiaus sulaukusiems vyrams pats laikas pasitikrinti prostatą.
O tai kaip nepykti?…
Ką kam aš privalau?
Ką?
Asmeninė laisvė, pasirinkimas, sprendimas. Ir laikas, kurio niekada neužtenka, bet yra pasisavinamas saviems žingsniams žengti tada, kai norisi. Be kitų zyzimo.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s