Buvo diena, kaip diena, kol neperskaičiau, kad šiandien liūdnasis pirmadienis. Ir pasidarė liūdna, aga. O labiau ne liūdna – alkana: iki darbo pabaigos likus valandai mano skrandis pradėjo svajoti apie šokoladą, eklerus su kremu, tortus su maskarpone ir kitus nuodėmingus saldėsius. Neišsipildė.
Nes, kai kažko nori – privalai veikti. Neseniai viename gudriame seminare išgirstas credo: jei nori turėti tai, ko neturi, privalai daryti tai, ko nedarai. Aga.
Mano šiųmetiniai tikslai vėluoja, bet man niekas nedraudžia svajoti, kad šiemet be visų ambicingų ir netgi kvailų užsibrėžimų, man dar reikia padaryti vieną dalyką. Labai didelį ir rimtą – iškepti krusantus 🙂
ashtroka 
oho ! geri užmojai, skanaus ir sėkmės , lauksiu įspūdžių po croissants gamybos 🙂