Lauk manęs

Ateina laikas, kada kai kurie žmonės jau nebeskauda.

Užsimerki ir sakai: Skrisk iš čia.

Štiš, muse, užteks šikti ant mano lempos – mano gyvenimo, mano nuotaikos, šio begalinio balto sniego, kuris kimba į batų padus ir nepasileidžia, laikosi dantimis, kol šiluma nesulaužo kaulų ir po mano darbo stalu lieka daili balutė. “Prisišlapinau batus”, pasakė mama kartą braidžiusi po pusnis ir mus, vaikus, ištiko isteriškas juokas. Žviegėm ir klykėm, patys gatavi sušlapti iš to beprotiško džiaugsmo.

Taip va ir būna, kad džiugina maži dalykai. Nereikšmingos smulkmenos daro mūsų gyvenimą gražų, o gražus gyvenimas – toks reikšmingas ir siekiamas. Kaip pupa, auganti į dangų.

Kriaušių žiedai. Štai kas yra rojus. Nešik.

Užsilituoji ausis dar vienomis ausinėmis, išjungi pasaulį ir išeini. Nes visada visada visada norisi būti kitur, nei esi, ir būti tada, nei dabar. Todėl garbanės tiesinasi plaukus, blyškiosios ryškinasi lūpas, o aš užsidedu dar vieną apgamą pieštuku. Nebūtinai ant veido.

Ir mylėti save – tai garbinti visus savo tamsius užkaborius ir blizgančius altorius, mylėti save nuo sidabro žvakidžių iki grindims plauti skirto skuduro. Kelti ir neleisti trypti.

Nes, muse, sakau, štiš.

O dabar tiesiog. Įkvepiam. Ir išeinam.

Nešik.

Iškvėpk.

Reklama

Įrašo “Lauk manęs” komentarai: 3

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s