…įnešti jaudulio į kitų žmonių gyvenimus

Mamulė dažnai sakydavo jam, kad gailisi. Žmonės taip ilgai stengėsi paversti pasaulį saugia, puikiai sutvarkyta vieta. Niekas nesitikėjo, kad bus taip nyku. Jog viskas pasaulyje bus sužymėta ir apribota – nuosavybė, leidžiamas greitis, įvairios sritys, mokesčiai ir įstatymai, kad kiekvienas žmogus bus tikrinamas, testuojamas, įtraukiamas į sąrašus, registruojamas pagal gyvenamąją vietą. Neliko vietos nuotykiams, gal tik tokiems, kuriuos galima nusipirkti. Pasivažinėti riedučiais. Pasižiūrėti filmą. Aišku, tai nebus tikras jaudinantis nuotykis. Nes mes žinome, kad dinozaurai nesuris vaikų. Gerai ištyrinėta publika priims bet kokią netikrą katastrofą. Todėl ir neliko vietos tikroms katastrofoms, tikrai rizikai ir tuo pačiu tikram išsigelbėjimui. Tikrai euforijai. Tikram jauduliui. Džiaugsmui. Atradimui. Kūrybai.

Įstatymai, užtikrinantys saugumą, kartu pasmerkia mus nuoboduliui.

Negalėdami pasiekti tikro chaoso, nepasieksime ir tikros ramybės.

Geriau jau nebus, svarbu, kad nebūtų blogiau.

Mamulė dažnai kalbėdavo su manimi apie visa tai.

Sakydavo: “Viskas, kas dar mums liko – tai neapčiuopiamasis pasaulis. Visa kita griežtai kontroliuojama”.

Apribota daugybės įstatymų.

Neapčiuopiamu pasauliu ji vadino Internetą, kiną, muziką, pasakojimus, dailę, gandus, kompiuterines programas ir visa, kas netikra. Kas leidžia tikėti. Kultūrą.

Tai, kas neralu – stipriau už tikrovę.

Nes nieko nėra tobulesnio už svajonę.

Nes tik neapčiuopiami dalykai – idėjos, koncepcijos, tikėjimas, fantazijos – niekada nemiršta. Uolos sudūla. Medis supūva. Žmonės, na, jie miršta.

Tačiau tokie trapūs dalykai kaip mintis, svajonė, legenda išlieka.

Jei tik būtų įmanoma pakeisti žmonių mąstymą, sakė ji. Jų savęs pačių suvokimą, pasaulio suvokimą. Jei galėtum tai padaryti, pakeistum žmonių gyvenimo būdą. Ir tai vienintelis amžinas dalykas, kokį galima padaryti.

Mamulė dar kalbėdavo, kad tam tikrame gyvenimo etape mūsų prisiminimai, gyvenimo įvykiai ir nuotykiai bus viskas, kas dar liko.

Praėjusio teismo posėdžio metu ji prisėdo prie teisėjo ir pasakė:

– Mano gyvenimo uždavinys – įnešti jaudulio į kitų žmonių gyvenimus.

Chuck Palahniuk “Pasprink”.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s