Wonderful Life

Aš sakau, kad ne taip svarbu, kaip susitinka žmonės – svarbu, kad jie susitinka. Nes gi mes tiek praeiname, pastumiame, atstumiame, net nepastebime. Paskui pagauni pažįstamą žvilgsnį ir pusė dienos gromuluoji Kur aš tave mačiau?
Galbūt sapnavau – štai sėdi prieš mane, iš balto sapno išplaukęs, gal dėl to toks išblyškęs, neryškus. Nepažįstu, dovanok.

Labai atsiprašau žmonių, kurie mane skaito ir dega noru draugauti, tebūnie ir banalia socialinio tinklalapio draugyste, bet vis tiek, deja, aš negaliu taip paprastai atiduoti. Branginuosi. Gal ne tiek asmeninių nuotraukų gaila, kiek nesinori pasirodyti tokia pat žemiška, velniškai banalia moterim su visais tradiciniais PMS’ais, isterijos priepuoliais ir saldžiais burkavimais, kurie bus skirti kam tik nori, bet ne tau, prašalaiti.

Man naujų mūzų nereikia – su esamom nesusidoroju. Pasiimk savo kirvį ir eik... Man nieko neskauda, aš tik vėl jaukinuosi nemigą.

But there’s something in the air
They share a look in silence and everything is understood…

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s