Uždraustų geidulių teritorija

Publikuota “Verslo klasėje”, 2011 m. Gegužės numeryje

Atsisėdu lovoje, apkabinu kojas. Jaučiu kiekvieną savo centimetrą, kauliuką, stuburo slankstelį. Pasirąžau kaip didelė mieguista katė prieš pavasario saulutę. Taaaip niežti nugarą, paglostytų kas. Sėdžiu, laukiu. Nieko. Atsidūstu, kodėl vyrai nepildo visų moters norų? Net pačių mažiausių…


Vyrai, pildantys moterų norus yra dievai, jų nežinantys – kvailiai. Labai laimingi kvailiai, nes pildyti moters norus pragaištinga. Visų pirma, juos reikia gerai žinoti, o kaip įmanoma žinoti tai, kas nuolat kinta? Jei sinoptikai turi įrankius suvaldyti vėjus ir debesis, kad išpranašautų orų prognozę, tai moterims negalioja jokie dėsniai. Iš kur vyrui žinoti, ko noriu, jei aš pati to nesuvokiu! Gal ir gerai – pildyti visus įgeidžius pavojinga sveikatai, nes toji gražuolė, kartą panorėjusi braškių vidurnaktį, kitą kartą užsigeis jus išvaryti iš paties namų. Todėl visada lengviau laikytis dovanų etalono – gėlės, apatiniai, kvepalai ir papuošalai – nei bandyti įtikti nežinomų įnorių pelkėje.

Neįsižeiskite, išties moters laimei nereikia gėlių ar kvepalų, nes tik ji pati žino, kuo nori kvepėti ir kokiais apatiniais vilkėti. Tai, ką jūs jai dovanojate, tėra gera emocija. Geras jausmas šarkai gauti blizgutį, o moteriai pasijusti mylima ir lepinama, kol nepasimatuoja padovanotų kelnaičių…

Sakau mylimajam, jei turėtum dvi valandas ir aš pildyčiau visus tavo įgeidžius, nesvarbu ko panorėsi, net jei tai bus neįgyvendinama – ko paprašytum. Gūžteli pečiais, šypsosi. Neprašo. Kitas jo vietoje būtų nesikuklinęs, ausys iš gėdos nukristų besiklausant. Ir tikrai mažiau skaudėtų, jei savi vyrai būtų tokie pat kaip svetimi, kurie nuvelka paltus. Užvelka paltus. Priveža iki durų. Atidaro duris. Uždega šypseną. Išpildo vieną slaptą norą.
Tik niekam nesakyk.

Maža kibirkštėlė ir jau turime pretekstą pavydui. Galinga jėga. Tai pavydas suka Žemę, moterų aukštakulniai ir tylūs vyrų atodūsiai, rūpesčiai dėl išvaizdos, socialinio statuso. Mes taip stengiamės patikti… Visi nori būti geidžiami, nei vienas – atstumtas. Masažo salone sutiktas vyras ištarė, kad žmogus dažnai klaidžioja gyvenime. Mintyse priduriu, laimingas tas, kuris nežino, kiek toli gali nuklysti. Kiek daug gali panorėti ir išpildyti.

Net jei tie norai neprotingi, ne savo laiku ir ne vietoje. Tiek to – visada geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, kam nepasiryžai. Kam kitam mums dievai, atleidžiantys nuodėmes – kad galėtume klysti. Kam mums kaltės jausmas ir sąžinė – kad atpirktume džiaugsmo akimirkas, jų bijotume, bet vis tiek siektume.

Kam daiktams garantijos, jei jie tokie patvarūs, patikimi, nelūžtantys ir nedūžtantys? Kam vedybų sutartis, jei nesiruoši skirtis ar dalintis bendro turto ir užgyventų raukšlių? Kam sveikatos draudimas, jei pas gydytojus eini tik ligai surietus? Mūsų gyvenimas kartais primena paparčio žiedo ieškojimus – jo nėra, bet mes tikimės stebuklo. Gyveni toks viltingas, savimi susirūpinęs, į vidų pasuktomis akimis, todėl tik į save žiūrintis.

Mano norai, mano įgeidžiai, mano geismas, mano kaprizas, mano mano mano…..! Man nesvarbu, kad Afrikoje vaikai badauja, aš valgyti noriu. Man nesvarbu, ką pagalvos kaimynai, man šiandien linksma, aš švenčiu. Čia mano namai, mano tvirtovė. Čia aš karalius, karalienė, karalystė su visais karaliukais, ponais ir dvariškiais, visom elgetomis ir valkatomis, raupsuotais ir atgrubnagiais. Aš!

Die, visi tokie gražūs, lietimui, o ne jausmui jautriais ekranais. Be galo sudėtingi, nors iš tikrųjų be proto paviršutiniški. Kas nežino, ko nori paaugliai, apie ką svajoja vis dar gerai atrodančios keturiasdešimtmetės ir kokių vilčių kupini jų vyrai. Nustebinti ką nors darosi sudėtinga.

Kiekvieną pavasarį tie patys širdžių permušimai ir virpulių ešalonai, ko čia plėšytis ir staugti – bet, kai tau pakerta kojas, atrodo įvyko stebuklas, kurį galima registruoti į Gineso rekordų knygą. Ir vat negali, žmogau, moterie, pasakyti, kad nenori eiti namo. Ne todėl, kad kojas sutraukė mėšlungis – venas ir visas kitas neužkalkėjusias kraujagysles surakino pavasario demonai.

Ir tik pavasarį pradedi užuosti geidulius: kad miške, kur bobutės skina žibuokles, pardavinėjamas prie prekybos centrų, esti meilės aikštelių, kad automobilyje, į kurį ką tik įsėdai, vakar kažkas turėjo nuotykį. Ir tas salsvas bundančios žemės alsavimas pradeda varyti iš proto su visais paukščių klykavimais, kačių morčiais, žliugsinčių pelkių samanomis. Išsilupi iš odos. Atsiveria poros. Pradedi ryškiau matyti, aiškiau girdėti, giliau jausti. Pasidarai toks šimtaakis šimtaausis ir pradedi norėti daugiau.

Norai kainuoja. Nesistebėkite, kad oro uoste už vandens buteliuką prašo 5 litų – pardavėjai žino, kad norėsite patenkinti savo norą bet kokia kaina, tai kodėl iš jūsų neuždirbti? Arba štai važiuojate greitkeliu Vilnius-Klaipėda. Pakelėse pridygę reklaminių stendų, gundančių šalto alaus puta, dar keli kilometrai ir užsuksite į pakelės užeigą, ir… Stop! Geltonas stendas rėžia akį: „Šiame kelyje šiemet žuvo N, sužeista M“. Kiekviena pagunda slepia šėtono lazdą – arba gausi kupron, arba prisivarysi rakščių į delnus. Vadelės jūsų rankose, trukt.

Už malonumus tenka mokėti, todėl ir kyla pirmojo būtinumo prekių kainos, brangsta svarbiausi žmogaus instinktai – maitinis, daugintis, saugotis. Čia ne antrinių žaliavų priėmimas, ne sendaikčių krautuvė – niekas nenori prakąsto obuolio, kito išgulėtos lovos su žmogaus šilumą menančiomis paklodėmis. Kiekvieno noras yra pirmarūšis, vienintelis toks, nepakartojamas.

Tik fantazijos neturintys žmonės gali norėti to paties, ko nori aplinkiniai: tokio pat namo, automobilio, moters, vyro, vaikų, daiktų ir augintinių. O kaip mes pavydime to, kas ne mūsų… Jau šimtas metų tvoros ne skiria, o žymi teritoriją. Svarbiausia įrėžta baltoje lentoje: „Neužstatyti įvažiavimo“ ir „Privati valda“. Čia mano moteris, sako vyras – privati valda, įvažiavimas tik su leidimu, o jei įvažiuosi, būk toks malonus, neužstatyk įvažiavimo. O kažkas dar stebisi, kad santuoka nebėra „ilgai ir laimingai gyveno“ garantas.

Kaip katinas šoka pasišildyti ant šilto automobilio variklio dangčio, taip mes limpame prie to, kas kaitina, nuo ko sulimpa paširdžiai, lūpos ar rankos. Sako, nereikia taisyti to, kas veikia. Apsidairau – tiek daug žmonių, lengvai pagedusių… Truputį apsibraižiusių. Žmonės palieka mumyse įspaudus, kaip pagalvėlė ant skruostų masažo salone. Ir kai man sako, kad manęs niekada neužmirš, aš tikiu – juk vyrai nepamiršta moterų, pildančių norus, o norai nepamiršta vyrų, išpildžiusius moterį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s