Gėdos siena

Publikuota Verslo klasėje 2010 m. Gegužės numeryje

Kaimynas suplonino mūsų butus skiriančią sieną. Kai būnu namuose, girdžiu – kažką intensyviai gremžia. Pridedu ausį prie sienos – šiūruoja. Užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip kaimynas rankomis su švitriniu popieriumi ant sienos mosuoja braso judesiais vienas-du ir vienas-du, kaip šeštoje klasėje mus mokė plaukimo treneris. Na, kaip jam ne gėda?


Duodu pirštą nukirsti, kai nieko nebūna namuose, kaimynas įsijungia pneumatinį plaktuką ir be gailesčio veržiasi į mano namus–tvirtovę. Anksčiau tikrai nesigirdėdavo, kaip bilda po jo butą tampomas dulkių siurblys. Dabar girdžiu. Tikrai sieną suplonino. Vieną dieną įgrius su visais įrankiais ir kukliai ištars: „Oi, atsiprašau“.

Skylės sienoje laikraščiu neuždengsi, o kol mūrys ir tvarkys, bent vieną dieną teks pasijusti svetimu savo namuose – gėda eiti į tualetą ir nuleisti vandenį, ką jau kalbėti apie kitokio pobūdžio čiurlenimą. Ir hmmm gėda dėl kabančių Iljičiaus lempučių – nauji šviestuvai įrašyti kažkur po nauja sofa ar prieškambario veidrodžiu, neatsimenu. Mes taip lėtai kurdinamės, kad net nejauku prisipažinti.

Gal mano kaimynas yra teroristas, sienoje slepiantis sprogmenis ir ginklus? Mano močiutė, pavyzdžiui, yra šventai įsitikinusi (tokio amžiaus žmonės šventai tiki viskuo), kad jos kaimynai yra narkomanai: „Tuksi ir tuksi jie ten, narkotikus gamina“, – nurėžia ji ir sliūkina patikrinti, ar šilti radiatoriai. Močiutės nuomone, tie patys kaimynai specialiai prisuko radiatorius, kad ji sušaltų. Kam „narkomanams“ reikalinga suledėjusi pensininkė, nenumanau.

Kartais žmonės įnirtingai tvirtina, kad jiems nerūpi, ką apie juos galvoja kaimynai, giminės, bendradarbiai. Nerūpi, bet vis tiek neneša šiukšlių vilkėdami chalatu, neina į parduotuvę su šlepetėmis, o į svečius išsiruošia tik kruopščiai išsičiustiję. Kaip ir į darbą. Girdėjau, kad kai vienoje kompanijoje įteikė atleidimo lapelius, administratorė labiausiai gailėjosi, kad taip ir nespėjo darbe pasirodyti su nauju kostiumėliu.

Dabar neatsimenu, iš kurio moteriško žurnalo tai ištraukiau: kiekvieną dieną renkis taip, lyg kas galėtų tave netikėtai nurengti. Ypač svarbūs tvarkingi ir švarūs apatiniai. Tik įsivaizduok, patenki į avariją, o paskui raudonuoji prieš medikus, kad kelnaitėse skylutė. Teoriškai nelaimės, streso ištiktas žmogus neturėtų galvoti apie tokias smulkmenas kaip drabužiai. Bet jis galvoja!

Pati įsitikinau, kad tokiose situacijose rūpestis, ką apie mane pagalvos kiti, niekur nedingsta. Laidojant mirusius artimuosius, užuot tapęs savo kūno ir veiksmų nevaldančia daržove, tu vis tiek valgai, miegi, naudojiesi tualetu ir galvoji, ką apsirengti. Mačiau žmones, kurie pilni sielvarto, ėjo pirkti naujų gedulo drabužių. Tai buvo mano tėvai. Mačiau žmogų, kuris išsinarinęs petį užuot iškart važiavęs į polikliniką, grįžo į namus nusiprausti ir persirengti. Tai buvo mano tėvas.

Aš pati tomis stingdančiomis minutėmis dažiausi, ploviausi galvą, atsargiai moviausi pėdkelnes, o po to vis tikrinau, ar nenubėgo jų akis – man neturėjo rūpėti, ką apie mane pagalvos kiti, bet… rūpėjo. Supratau, kad scenos, kai moterys klykia ir trina nubėgusį tušą į paakius, rengiasi bet kaip ir tris dienas nešukuoja galvos, tėra filmų ištraukos. Realybėje – viskas kitaip. Tai ne mirtis, o gyvenimas – makabriškas.

Kartais prisipažinimai yra gėdingesni už patį gėdingą veiksmą. Kas su džiaugsmu prisipažins, kad vaikystėje šlapinosi į lovą ar netyčia užklupo besimylinčius tėvus? Kas drąsiai ištars „Žinai, mokykloje mane pravardžiavo ir tyčiojosi dičkiai“? Kas prisipažins, kad pats tyčiojosi ir prasivardžiavo? Turėkite bent lašelį gėdos.

Jei gyventume kas sau, vienui vieni atskirose salelėse ar uždarose kamarėlėse, turbūt nebūtų ir ko gėdytis – tik esant liudininkams, užuot lengvai raustelėję, pavirstame virtais burokėliais. Kai esi matomas ir atpažįstamas žmogus (o tokie mes esame visi), apstu vengtinų dalykų, dėl kurių gėda. Gėdijamės nelaiku ištartų žodžių, neprotingų poelgių, buvimo kitokiais, gal net išsišokėliais. O kur dar visokios nemalonios situacijos: kartą man lipant iš autobuso, už manęs skubanti žmogysta užmynė batelio užkulnį – batelis nuskrido ant šaligatvio, o aš, kaip kokia Pelenė, pusiau basa nustryksėjau paskui jį. Pilnas autobusas ir stotelė žiūrovų. Maniau, sudegsiu iš gėdos.

Esame nelaimingų perfekcionistų tauta: mūsų moterys visada pasitempusios, dieną–naktį su makiažu ir aukštakulniais. Štai mano draugė perka beprotiškus batus, klausiu: „Ar patogūs?“ Atsidūsta: „Ne… Bet kokie gražūs!“ Tuo tarpu užsieniečiai turistai stebisi, kad visos lietuvaitės – manekenės ir aktorės. Ir kodėl joms tokiomis nebūti, jei kas antra moteris be makiažo nedrįsta nueiti į parduotuvę duonos? Galvojate, kad vyrams lengviau? Jiems nėra šventesnės gėdos trejybės, nei didesnę algą gaunanti žmona, neturėti automobilio ir neturėti kuo pasigirti draugų kompanijoje.

Taip, mums rūpi, kaip gyvena kiti žmonės, antraip neturėtume atskaitos taško savo pranašumams išmatuoti. Dviejų vaikų mama su pasitenkinimu kalba: „Mano vaikai niekada neserga, o štai Dalytės…“. Toliau seka ilgas monologas, kaip Dalytė nemoka rengti ir auginti vaikų. Dalytės vietoje aš susigėsčiau. Patys žinote, kad kai dega kaimyno daržinė, mums smagiausia ne tai, kad dega, o kad ji – kaimyno, ne mūsų.

Tačiau vos tik užsienio kriminalų naujienose blyksteli lietuviška pavardė, būtinai kas nors pareikš, kad jam gėda būti lietuviu. Gėda ir tada, kai koks tautietis prisidirba ne Anglijoje, o pačioje Lietuvoje. Tokio dalyko, kaip gėdijimosi savo tautybe išvis negali būti – kaip gali gėdytis, kuo esi iš prigimties? Ištark: „Man gėda būti žmogumi“ arba „Man gėda būti vyru/moterimi“. Skamba nelogiškai, tiesa? Kas nepatinka, galima pakeisti – išvažiuoti gyventi kitur, pakeisti pilietybę, lytį, tik su žmogiškumi šiek tiek sunkiau, nebent prisiauginsite šuns uodegą ar pelės ausis. Bet vis tiek liksite žmogus. Taip ir su tautybe. Tu tik mainai kaukes, o veidas – vis tas pats. Senolių išmintis mus moko, kad nėra ko pykti ant veidrodžio, jei hmmm… snukis kreivas.

Kaip žydai turi Raudų sieną, taip ir lietuviams reikia Gėdos sienos. Galėtų ji stovėti pačiame Lietuvos centre, ties Kėdainiais. Kiekvienais metais rengtume Gėdos atlaidus ir važiuotume prie jos atgailauti. Surašytume ant lapukų visus savo kompleksus, nepasitikėjimą, gėdas, susuktume juos ir sukaišiotume į sienos plyšius. Žiūrėk, gal ir gyventi lengviau pataps? Mažiau rūpės kaimynų turtai, o savi nuplyšę batai pasirodys esą tinkami dar vienam sezonui. Pagaliau išmoksime iš savęs juoktis ir mažiau badyti pirštais kitus. Nebeverksime, kad nelaimime „Eurovizijos“. Nebekeiksime tų, kurie išvažiavo ir mus paliko. Pradėsime džiaugtis ir vertinti tai, ką turime. Ir nesigėdysime šypsotis.

Tad jeigu šiandien kažkas griauna jūsų sienas – vidines arba buto –, patikėkite, viskas – tik į gera.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s