Įšalęs Dievas

Publikuota Verslo klasėje 2011 m. Spalio numeryje

Troleibuse buvo sausakimša. Už manęs stovintis keturiasdešimtmetis su kiekvienu troleibuso truktelėjimu bumpteldavo galva man į petį. Pasitraukti nebuvo kur, o pasitraukus, ko gero, vyras būtų kaip ilgas išsitiesęs ant grindų. Taip ir matau, kaip pasipiktinusios moteriškės sukudakuoja, pradeda skeryčiotis, kažkam iš maišelio pasipila agurkai. Vyriškis sugraibo vieną ir garsiai triaukšteli dantimis. Taip, darbo diena vargina, ypač kai iš ryto apsivelki išvirkščią megztinį.

Po darbo norisi atsipalaiduoti, išjungti protelį, padėti jį į šaldytuvą, o dar geriau neiti į virtuvę, nes virtuvės kriauklėje teberiogso vakarykštės vakarienės nešvarūs indai, virš šiukšlių maišo bimbia vaisinės muselės, dorojančios kriaušių graužtukų likučius. Taip norisi viską pamiršti ir nedaryti nieko, absoliučiai.

Kur tau, mamos vis kala į galvą, kad grįžus namo reikia nusibraukti nuovargio likučius, įsijungti naujas baterijas ir šveisti, kalti, gręžti, skalbti, valyti, kepti, raugti, virti, virti, virti vyrui vakarienę, plauti indus, tepti sumuštinius pusryčiams, o geriau nepatingėti ryte anksčiau atsikelti ir išsikepti blynų, arba kiaušinienės, taip, darbo dieną, ne savaitgalį. Ma-a-am, ką tu sakai?!

Tie keistieji žmonės, kurie baigę studijas gaudavo paskyrimus dirbti kitame Lietuvos gale, kurie stodavo į eiles butui gauti, kurie visą gyvenimą sukosi darbas-namai-sodas su savo geltonais žiguliukais, nesupranta, kad galima ir kitaip gyventi. Nelėkti, nesiplėšyti. Nesikelti ketvirtą ryto ir nestoti į jokią eilę, kad ir ką duotų.

„Nevaryk Dievo į medį“, burbteli mama, palinkusi virš bulvių vagos. Galvoju, o kodėl? Dievas sėdėti gali? Gali. Koks skirtumas – ant kėdės ar ant šakos? Jei kas leistų, gandralizdyje ant galvos atsistotų. Bėda, tuščių medžių nėra: čionais peri paukščiai, laigo voverės ir knibžda senųjų pagonių dievų ir dievukų, amarų, boružių ir naktinių drugių Tiesa, nežinau, kaip su tomis boružėmis medyje, bet vis tiek Dievui medyje vietos nėra. Gamta – mūsų visų namai, o Dievo namai – bažnyčia.

Kodėl ten visada taip nežmoniškai šalta? Amžino įšalo žemės tikėjimas, kur kraujo lašiukai erškėčių vainike ne kreša, o sušąla į raudonas šermukšnio uogas. Negali pas Dievą jaustis kaip namie – privalai kalenti dantimis, sėdyne brūžinti kietą suolą ir visa esybe trokšti patekti rojun, kur šilta, balandžiai snapuose neša alyvų šakelę ir arfomis groja basakojės mergaitės. Spiegiantis vargonininko balsas taip nuoširdžiai gręžia skylę mano ausies būgnelyje, kad bijau, jog prasikrapštys iki paties tikėjimo mygtuko. Kurio aš, tikiuosi, neturiu.

Kai esi jaunas, norisi tikėti, kad gyvenimas ir sėkmė nepriklauso nuo kitų malonės. Tas mažo vaiko sindromas „aš pats!“ gali lydėti visą gyvenimą. Ir tikrai reikia daug jėgos, kad galėtum dalį atsakomybės patikėti kitiems žmonėms, dievams ir paprasčiausiam nuolankumui – leisti tavimi pasirūpinti. Pabūti bite, į avilį nešančia medų, visiškai susitaikusia su tuo, kad vieną dieną tave išrūkys ir viską atims.

Nes jeigu duoda, vadinasi, gali ir atimti. Nesidžiauk radęs aukso pasagėlę… O kiek norinčių tiesiog gauti – laimėti loterijoje, rasti lobį, gyventi be rūpesčių, pamiršti sąskaitas už šildymą, liautis taupyti ir vis tiek nemokėti mokesčių, o kam? Rojus žemėje, sako, nors nei vienas iš mūsų nežino, kaip iš tikrųjų ten bus. Net patys šventieji neturi konkrečios vizijos, todėl garbindami pomirtinį gyvenimą dar labiau garbina gyvenimą žemėje.

Per vienas laidotuves kunigas prieš pradėdamas mišias pasiuntė berniukus rinkti aukų, šiems naršant po tikinčiųjų ir bedievių eiles – kažkodėl atrodo, kad bedievių daugiausia priekinėse eilėse, trokštančių pagauti kiekvieną žodį ir šventenybių atspindžius – kunigėlis viešai prisipažino, kad iš anksčiau surinktų aukų pirko bažnyčiai naujus suolus ir kėdes, kad labai trūksta pinigėlių kažkokiems žemės dokumentams tvarkyti ir kitoms išlaidoms. Kaip su šlapia mazgote veidan – o rimtai, ko mes čia verkiame mirusiųjų, reikia rūpintis šiuo gyvenimu. Kol neišrūkė.

Ir net mirties kažkaip nebaisu ar… nesvarbu. Kas vakarą įsijungus kriminalinį serialą iškart po žinių, stebiuosi, kodėl uždėta tik N-7 kategorija – pačiai kraupu žiūrėti, kartą iš lavono žaizdos ištraukė kirmėlę, žiaugčiojau savaitę. N-7, matai… Drąsi karta užaugs, pamatysite – jie mažiau bijos, bet nežinia, ar gyvens labiau. Aš tikrai negyvenu labiau.

Gimusi aštuoniasdešimt ketvirtaisiais metais nepatyriau nieko, kas būtų visuotinai sukrečiančio. Netarnavau armijoje, nestovėjau prie televizijos bokšto ar Seimo rūmų, nedalyvavau nei viename referendume ir kiek įmanydama vengiu visų peticijų šiame gyvenime. Amžina rojaus būsena – nieko neskauda, nėra pykčio ir baimės, daugiau džiaugiamasi nei verkšlenama, o blogiausia – jautiesi nei gyvas, nei miręs. Pravėsęs truputį.

Užkeli vežimėlį ant geležinkelio bėgių ir važiuoji nenutrūkstama linija: mokykla, universitetas, darbas, šeima, sodas… žiguliukai… Kartais jautiesi kaip pingvinas, kuris su minia tokių pat sutvėrimų atšlepsėjo iki ledo krašto ir šoka į vandenį, stumiamas kitų. Nėra kelio atgal. Taip jau nulemta, dangiškose knygose užrašyta. Jei nori pakeisti savo likimą, teks auginti pupą ir lipti į dangų aiškintis su tenykšte valdininkija.

Būna, žmonėms tiesiog sekasi. Nulemta sėkmė – tai, kai tiesiog gauni, arba nusiperki. Tiesą sakant, kitiems nėra jokio skirtumo – jei tau gyvenime sekasi, vis tiek atsiras tikinčių, kad kažkuriame etape sumokėjai kapšą sidabrinių ar tiesiog laiku užsirašei į eilę ir gavai paskyrimą geram ir sočiam gyvenimui. Tegu pavydi – plojimų ošesy visada gali girdėti, kaip kas nors griežia dantimis.

Aš jau nesistebiu, kodėl tiek priviso lyderystės ir „koučingo“ (liet. ugdomasis vadovavimas arba konsultuojamasis ugdymas) akademijų, kodėl staiga populiaru tapo tvarkyti savo gyvenimą pradedant nuo savęs, savo požiūrių ir nusistatymų keitimo. Mes visi norime rojaus čia ir dabar – jaustis laimingais, sėkmingais, viską galinčiais, pakeisti savo likimą ir išmokyti pingvinus skraidyti. Dievas jau seniausiai medyje.

Visos sėkmės mokyklos prasideda nuo konkrečių norų išsiaiškinimo – ko nori tu, žmogau? Vieni akimirksniu pajunta delne spurdant auksinę žuvelę – ei, pasakos pildosi. Bet. Šiame žaidime turi tik vieną gyvybę, tik vieną laiką, tad negali užsibrėžti toliau, nei akys mato. Nerealu, sako žmonės, taigi. Sėdime visi tame pačiame avily ir dūzgiame kaip bitės. Visi mūsų titulai netenka prasmės prieš milžinišką dūminę ir ją laikančią bitininko ranką. Bitininko, kurio veido niekada ir nepamatysime. Jei Dievas gali būti visur, šiandien jis turėtų būti šaldytuvo kameroje, sušalęs į ledą – mažai kam reikalingas, bet vis dar tebeieškomas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s