Pažaisk su manim

..ar “Pažaiskime“ – neatkrapštau tikrojo pavadinimo. Publikuota Verslo klasėjė, 2011 m. Balandžio numeryje

Lažinamės, jūs nesate vaikščioję ant peilio ašmenų – nekrėtėte kvailysčių, nerizikavote savo garbe, orumu ar gyvybe. Viską, ką Jūs darote šiame gyvenime, stengiatės daryti saugiai ir nepriekaištingai. Jūs ne iš tų, kurie drąsūs naktį prašyti žiebtuvėlio nepažįstamo žmogaus. Ir jūs tikrai niekada nežaidėte rusiškos ruletės su viena kulka revolverio būgnelyje.

Jūs iš tų, kurie netikrina pirštu pagaląsto peilio aštrumo ir nuo vaikystės vis dar bijo adatų. Jūs baidotės kraujo – savo mažiau, kitų daugiau. Užėję į greitosios medicinos pagalbos priimamojo skyrių, galite nevalingai pradėti žiaugčioti. Pamatę sukniubusį žmogų viešojo transporto stotelėje apeinate jį ratu. Apeitumėte net tada, jei matytume jį akivaizdžiai mirusį – atkragintomis rankomis, pražiota burna ir nuostabos pilnomis akimis.
Jūs nekenčiate naujovių, norite jaustis saugiai: kad kas rytą 18 maršruto troleibusas atvažiuotų lygiai septynios keturiasdešimt šešios, darbo savaitė prasidėtų pirmadienio susirinkimu, o savaitgalis baigtųsi kojų mirkymu dubeny vandens. Bet koks nuokrypis nuo Jūsų susikurto saugumo burbulo kelia nepasitenkinimą, irzulį, pyktį. Dievaži, Jūs net nemokate pykti, kaip ir vėluoti, meluoti, muštis, dulkintis, keiktis, isteriškai juoktis. Tam baltam steriliam pasauliui to būtų gerokai per daug.

Padorūs žmonės taip nesielgia. Žinoma. Padorūs žmonės neina į abejotinos reputacijos naktinį klubą, nevažiuoja pas pirmą kartą sutiktus žmones į svečius ir neužsiima seksu be prezervatyvo. Čia ta pati rusiška ruletė, tos pačios taisyklės, tik kitos priemonės. Kiek protingas esi Tu? Jūs? „You never know“ – sako anglai. Niekada nežinosi, tikrai.
Visos tos baimės suvynioja mūsų būtį į pakavimo plėvelę su oro burbuliukais, kad tik nesudužtume, nesusiteptume, nesusiglamžytume ir kitaip nepakenktume savo tobulai visumai. Baisu prisiliesti rizikos, o juk norisi – ne? Jei nesinorėtų užuosti kraujo ir šiurpinti odą pagaugais, o širdį trankiais jaudulio dūžiais, mums nereikėtų tiek veiksmo filmų ir agresyvių kompiuterinių žaidimų. Tai mūsų placebas, adrenalino pakaitalas.

Inteligentai paslapčiomis budina vidinį žvėrį, žiūrėdami, kaip ekrane gangsteriai tuština šautuvų apkabas, mušasi, stiklinėmis maukia degtinę ir žvygina prabangių automobilių padangas. Moteriškės savo ruožtu paslapčiomis dūsauja žiūrėdamos į blogų vyrukų raumenis, jų galią – sutikusios tokį tamsiame skersgatvyje, savo noru praskleistų ne tik rankinę. Rizika turi polinkį gundyti.

Aš jau nesistebiu, kad žmonės karstosi po kalnus, zvimbia kalnų dviračiais po miškus, šoka su parašiutu, imasi beprotiškų dalykų – jie medžioja adrenaliną, tą malonų kirbesį paslėpsniuose, kai pakerta kojas, kai, rodos, gali apsišlapinti vietoje iš jaudulio susitraukus visiems raumenimis. Tai „veža“. Tu žinai, kad, jei vairuosi neatsargiai, bus bėdos – tačiau kas iš mūsų nepatyrė virpulio, paspaudęs greičio pedalą? Dar geresnis jausmas, kai negali kontroliuoti situacijos – sėsti į sportinį automobilį ir išgyventi visus baimės ir malonumo kokteilio poskonius vairuojant profesionaliam sportininkui.

Nerizikuoti, nežaisti „va bank“ – negyventi. Drąsu taip sakyti, nors… kodėl paprasčiausiai nepažaidus, net jei tai nereikš laimingesnės būties? Net jei po visų žaidimų kiekvienas sau pareisime namo gyventi savo gyvenimo, ar visa tai padalins į buvimą ten ir buvimą čia. Kuo daugiau gali prarasti, tuo smagiau rizikuoti. Didelio banko valdytojas persirengęs valkata ir išėjęs į viešumą jaučia didesnę baimę ir jaudulį nei aktorius scenoje, o ištekėjusiai moteriai jaudulys išmuša krūtinę dėmėmis skambinant į erotinių masažų saloną pasiklausti, ar jie siūlo masažus su „laiminga pabaiga“. Nesvarbu, kad ten neis – tiesiog pakutens savo baimę.

Atrodo, tiek nedaug tereikia – ateiti į darbą be apatinių, pamerkti akį autobuso vairuotojui ar susilažinti iš dėžės šampano dėl dalyko, kurį labai gerai žinai, bet šią akimirką statai taip, kad pralaimėtum. Pažaisti, surizikuoti mažomis smulkmenomis vien tam, kad širdis pradėtų tankiau plakti, daug nekainuoja. Ir vis dėlto, kuo toliau nueisite, tuo sunkiau bus grįžti atgal.

Savo baimių kutenimas nelabai dera su saugiu ir steriliu gyvenimu. Tačiau net tyliausia filologė, laisvalaikiu mezganti ir vaikštanti į bažnyčią, turi tamsią paslapties kertelę. Galbūt jai kaitina kraują mintis vienai pasivaikščioti požemiuose, o gal pasislėpti bibliotekoje ir ten praleisti naktį, daužantis širdžiai, kai kiekvienas krepštelėjimas prilygsta ausis sprogdinančiam garsui. Nekalbu apie žymiai sodresnius ir purvinesnius potyrius.

Neseniai diskutavome su draugu apie vertybes, ar žmogus, kuris darbe yra puikus pardavimų vadybininkas, o namie turi pomėgį rengtis moteriškais apatiniais, yra blogas žmogus? O tas, kuris muša savo žmoną, bet sugeba dirbti su velniškai sudėtinga programa, yra geras darbuotojas? Kaip pažiūrėsi. Juk mes dažnai matome tai, ką norime matyti. Ir kiekvienai vertybei, kurią sau išsikeltume – šeima, meilė, pasitikėjimas, saugumas ar atsidavimas – rasime situacijų, kai ją paminsime net nesusimąstę. Šitai derėtų apgalvoti prieš neriant į nuotykius – kas tau svarbu, ką gali aukoti dėl šios akimirkos, apie kurią negalėsi niekam papasakoti.

Ne visada gali skaičiuoti ir priimti teisingą sprendimą pasitelkęs SSGG (SWOT) analizę. Būna momentų, palaiminti jie, kai neturi laiko net pagalvoti – vienas impulsas ir darai. Sprogs oro burbuliukas ar ne? Pagalvosime po to, gerai? Antraip nepajusi gyvenimo skonio, neišragausi druskos ir pipirų, nepajusi burnoje šalto metalinio pinigėlio – kraujo – skonio.

Nežmoniška, nepadoru? Žinoma! Truputis žvėries po žmogaus oda, žmogaus, kuris nesigėdija to, kad geidžia, bijo, nekenčia, myli, alksta. Žmogaus, kuris nebijo savęs, pasilikęs namie vienas. Ir tik bijantis klysti savo noru apsivelka tramdomuosius marškinius. Neturite ko tramdyti? Dar blogiau.

Juk niekas nedraudžia svajoti ir sapnuoti pikantiškų nuotykių, nuodėmių, paslapčių, mintyse matuotis kaskadininko rolės ar geisti karališko buduaro orgijų. Norėti viena – daryti visai kas kita. Deja, mes net ir šito – galimybės norėti – bijome ir baidomės kaip arkliai paleisto šūvio. „Norėk protingai, nes norai pildosi“, – žmonės sako taip, tarsi mokytų atsargumo: „Neik į mišką, ten gyvatės ir vilkai“.Velniop visus teisingus ir padorius norus – jei kieno gyvenime ištiks sėkmė išlupti džiną iš lempos, nepasikuklinkite savo užgaidų. Rizikuokite, kito karto nebus.

Su amžiumi vis daugiau galvojama apie mirtį. Kaip gražiai pasilaidoti, ką dar nuveikti, kad paskutinę valandą nebūtų gėda bergždžio gyvenimo. Mes taip stengiamės būti padorūs, kad pamirštame, jog ne tai yra smagiausia šiame trumpame gyvenime. Mes pernelyg rimti, susivynioję į plėvelę su oro burbuliukais. Tarsi iki šiol nešiotumėmės senolių baimes, kad pačius didžiausius nedorėlius žemelė išspjauna, išstumia į paviršių – laidok nelaidojęs, vis tiek išlįs… Kita vertus – irgi nuotykis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s