Kad galėtum viską supilti į butelį, pateliuskuoti ir išpilstyti į taures – išgėrus šias sviesti į sieną, isteriškai kvatojantis… Šukės neša laimę, ei! Tik tas “ei“ labai jau graudus… Netoli kūkčiojimo.
Kažkas negerai šiame pasaulyje. Ir nežinau kas. Gal žinau, bet sau pripažinti taip sunku… sunkiau, nei kam pasakyti ar užrašyti. Todėl ir reikia vyno butelio… reikia basų kojų, pajūrio smėlio… bangų mūšos… kad negirdėtum savo širdies.
Nuo stogų nebelaša varvekliai… pavėlavom, o gal vis dėlto spėjom pasidaryti ledo tatuiruotes – jauti, kaip gelia? Skaudžiai…
Bijau pranašauti, bet prikibo mintis, kad šiemet bus laidotuvių metai. Kažkaip nebesitiki stebuklų, kai seni ligoti žmonės neišsiplėšia iš ligoninės gniaužtų… Gal ir gerai – jei žinai, kad palengvės, niekada nelaikyk ir paleisk… Viskas visada tik į gera. Net jei ir skauda…
Nors… aš nežinau, ar tave įskaudinau tiek, kiek tu dabar skaudini mane.
ashtroka
Smėlio smiltys & vėjo mintys
gal visagalį čia taip šnekini?
Retai kada su dievais kalbuosi.
Baa! )) O prie ko dievai?
Baa! )) Retai, bet kalbiesi?
Ojuk kazkurrasyta “jus – dievai“
Ane, nu.
Ir kiek pudu druskos kartais tenka praryti kad ta atskirti.
Jo, laidotuviu metai tai tikrai.
Kas pasikeis, atsakius į šiuos klausimus? 🙂