Jokio sekso. Visas tekstas

Publikuota Verslo klasėje 2012 m. Kovo numeryje.

Kai įneriame į Geležinio Vilko tunelį ir šviesos bėga išilgai variklio dangčio, aš skaudžiai įkvepiu ir sugniaužiu kumščius iki baltų krumplių. Tai vieta, kurioje žlunga viltys ir prasideda naujos svajonės. Aš negaliu žiūrėti į tą trijų dienų barzdelę, nes tuo metu geidžiu į ją pasikasyti skruostu, pirštais, širdimi, stuburo slanksteliais ir kelių linkiais – bet to niekada nebus. Jokio sekso tarp mūsų.

Man atsibodo automobiliai, keliantys geismą – tos oda aptrauktos sėdynės, glotniai apgaubiančios nugarą ir limpančios prie nuogų šlaunų vasarą, duslus variklio gausmas ir šaižus padangų cypimas, tilindžiuojantys pakabukai ant galinio vaizdo veidrodėlio, kvapas ir jausmas gali išvaryti iš proto. Erzina, kad jie gali nuvežti visur, kur norėtum, nors iš tikrųjų negali ten važiuoti. Kartu.

Mes keitėme transporto priemones, bet niekur nepabėgome nuo virpančio žirgų juslingumo ir gyvuliškos prigimties. Jau nebėra nieko uždegančio sėdėti karietoje, tempiamoje keturių arklių, bet tų laikų karštakošiams jaunikaičiams ir jų kuklioms panelėms tai turėjo kelti aistrą. Nes žirgo prakaitas, kad ir kaip atstumiančiai tai atrodytų, budina pamatines geismo natas. Nes zovada lekiančio gyvulio nirtulys, lydimas švilpiančio vėjo ir tavo baimės nukristi, įtvirtina visišką atsidavimą likimo valiai ir kontrolės praradimą. Šilta, garuojanti oda ir limpančios automobilio sėdynės…

Erzina aptempti džinsai, plonos palaidinės su tūkstančiais smulkių sagučių – ak, kaip jos byrėtų žemyn, ristųsi per kilimą, trekšėtų po skubančių batų kulnais… Raudoni lūpų dažai ir juodi akių pieštukai, slidžios pėdkelnės ir besikalantys blauzdų plaukeliai, pigūs šilkiniai šalikėliai ir niekam nematomi apatinių nėriniai, citrusiniai kvepalai, sumišę su prakaitu ir saldžiai kvepianti vidurvasario saulėje įdegusi oda – kas nors išlupkite mane iš šio smulkmenų jautrumo! Jokio sekso, jokio sekso. Tarp mūsų.

Pamiršk, tai tik dar viena kosmetikos reklama, primenanti, kad mes vienas kitą vertiname pagal išvaizdą. Žvilgantys plaukai, sveika oda ir balti dantys – tik sveikas partneris gundo užkalbinti, daugintis. Kiekvienas susiranda savo geismo tašką ir fetišus. Raktikauliai. Lūpos. Smakro linija. Riešai. Klubai. Pėdos. Sėdmenys. Pečiai. Ausys. Kad ir kas tai būtų – tau tai tik nosis, o kitam ji – ženklas veikti. Tarsi vienpusio eismo gatvėje – tave garbinantis negali važiuoti atbulom ar apsisukti, nes nusižengs sau, motulei gamtai arba tiesiog pažeis kelių eismo taisykles.

Nesvarbu. Kol dizaineriai adoruoja perkarusias moteris, o žurnalų fotoredaktoriai nuotraukose retušuoja užsikimšusias poras ir modelių klubus – toks ir drabužis, jei jis gerai atrodo „ant pakabos“ – kažkur pasaulyje vyras glebia apvalią moters šlaunį, o moteris atlaidžiai nubraukia jo pleiskanas nuo švarko apykaklės. Spuoguotos paauglės sutinka savo riterius, don kichotai – savo dulsinėjas (arba sančas pančas – tik nereikia diskriminuoti). Reklamos gali ir nebūti – mes būsime netobuli, savaip gražūs, nenorintys nieko keisti. Ir vis tiek mylėsimės, būsime tuščiai, bet vis dėlto laimingi.

Mes kilsime ir leisimės. Jei nori, gali seksą matyti visur: pinigus paimančios ir grąžą duodančios rankos, varstomos durys, liftų šachtos, kaimo šuliniai su svirtimis. Oro uostai. Į pakilimo taką riedantis lėktuvas – tai preliudija, greitas lėkimas ir atsiplėšimas nuo žemės – eiga, o tas momentas, kai pajunti svaigų viso kūno kilstelėjimą – orgazmas. Tik taip, nes dviejų valandų trukmės skrydis vargiai primena meilės žaidimus, o net pats sklandžiausias nusileidimas negali būti vadinamas orgazmu. Tikrame gyvenime viskas vyksta greičiau. Tik dėl šio pakilimo jausmo man patinka skraidyti.

Jau atsirado mokytojų, dėstančių, kad gundymas gali būti ne tik asmeninio gyvenimo koziris, bet ir sėkmingo verslo dalis. „Glostykite puodelius, žaiskite su rašikliais ir verslo susitikimo sėkmė bus jūsų rankose“, sako jie. Taip, nes žmonėms patinka, kai jūs su jais mylitės akimis, pirštų judesiais ir galvų linktelėjimais. Teks keisti įpročius, arba išduoti dėdę Froidą – nes puodelio, ypač taurės glamonės turėtų reikšti tik seksą. Spjoviau ant jūsų sutarties, man reikia daugiau.

Kaip erzina murkiantys pašnekesiai, kad lietui lyjant ar šalčiui spaudžiant reikia kristi į pūkinius patalus ir snūduriuoti iki geresnių dienų. Kad reikia kambarių su šiltomis medžio grindimis, senoviškomis girgždančiomis sofomis, milžinišku židiniu ir būtinai patiestu lokio kailiu šalia, kad būtų galima išsivynioti, išsiskleisti ir visomis odos poromis pajusti ugnies kaitrą, rankose sukant stiklą vyno. „Dabar jaučiuosi nuogas“, – sako jis. Ne, tai kitoks jausmas – tyras nuogumas tame kambaryje, kurį tu dabar įsivaizduoji. Aš tavo galvoje.

Mind fcuk. Neprievartaukite man proto. Jie įsuka galingesnes lemputes ir pagarsina muziką, kad jausčiausi kaip žvaigždė, žingsniuojanti podiumu – prekybos centro alėja. Jie sveikinasi su manimi ir siūlosi padėti – parduotuvių konsultančių bateliai ir gurgždantys marškinukai šnibžda „Tu ne viena, nebijok…“ Ar pastebėjote, kad jaučiatės nejaukiai, kai įeinate į parduotuvėlę, kurioje nėra nė gyvos dvasios? Kaip koks vagis, nors nieko neimate, bijote net paliesti.

Jie pažada jums sėkmę, grožį ir meilę, tobulą seksą su idealiais dau-gia-pa-ko-piais orgazmais. Tereikia nusipirkti šį daikčiuką ir jūs turėsite viską, ko geidžiate. Štai šis naujas automobilis, varomas visais ratais, sėkmę nešanti apyrankė, savaime išsigręžianti grindų šluostė, feromonų buteliukas naujoms „katytėms“ vilioti – kad ir kas tai būtų – pirk, nesigailėsi. Negalvok apie pasekmes – programuok save sėkmei. Siek to, norėk ir visada imk, kai duoda. Pats niekada ne duok – parduok. Turėk kainą. Derėkis.

Tie mažyčiai susižavėjimai ir linkstančios kojos – juos dažniau pamatysi filme, ne gyvenime, bet jie būna, nepamiršk. Verta susirūpinti tada, kai pradedi galvoti apie tai, kaip praleisti daugiau laiko su vienu ar kitu žmogumi – kaip prasukti papildomus kilometrus iki namų, užsimerkti prieš atvažiavusį troleibusą ir apsimesti, kad niekas tavęs nelaukia namuose, o šis baras dirba kiaurą parą, čia padavėjos niekada nepavargsta šypsotis, valytoja nušluosto aprasojusius veidrodžius ir surenka drėgnas servetėles; čia niekada nevaro lauk, net jei mes paskutiniai lankytojai, susilieję su prieblanda, išgertomis stiklinėmis ir neapmokėtomis sąskaitomis. Nebegali perjungti režimo. Mes abu vienpusio eismo gatvėje – pavažiuokime tuos kelis kilometrus kartu ir išsiskirkime. Jokio sekso. Tam kartui ir visiems laikams.

Mėtinis žirnelis tarp lūpų. Ranka užrašytas telefono numeris ant suglamžytos vizitinės kortelės. Atsirišęs batraištis. Į kišenę sukištas kaklaraištis – jo niekam nereikia, šiandien mes kylame. Duokdie, krisime skaudžiai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s