Laiškai Samueliui II

Mano Samueli,

Tūkstančiai žvaigždžių į tavo delnus: teatskrenda rojaus paukščiai ir savo giesmėmis išlydo dykumų smėlį į stiklo vaivorykštės tiltą – mano širdžiai prisipildžius medaus, juo pas mane ateisi.

Ak, Samueli, te nenušvis ta diena, kai saulės diską bandys praryti mėnulis, ir nenutils šunys, asilai ir kupranugariai, ir nenurims kelio dulkės po žirgų kanopomis – tu įveiksi tūkstančius smėlio kaubūrių, bet niekada manęs nerasi.

Mano dykumos neturės oazių, šuliniai – vandens. Mano būgnų oda bus nepakankamai įtempta, o kardai – surūdiję, ir širdis bus sausa kaip kaktuso dyglys – drėkinsi ją ašaromis ir krauju, bet niekada jos nepasieksi.

Samueli, rytų vėjas vogs mano kvapą iš tavo šnervių, o vakaris vis grąžins atgal – vedžios tave patiklų, kaip vienadienį veršelį, ir neleis sustoti – vis gins ir gins į priekį. Kai manysi mane suradęs, visa kas apsipils žiedais ir kvapiaisiais aliejais – tarp tūkstančių kvapų pamesi mano kvapą.

Ir net jei tave aš šaukčiau, ar barstyčiau soras paskui savo pėdas, kad mane lengviau rastum – pulkas paukščių perrėktų mano balsą ir surinktų kiekvieną kruopelytę, palikdami tave apkurtusį ir neregintį, kur žengė mano kojos. Tu niekada manęs nerasi.

Ak, Samueli, tenepavargsta tavo širdis manęs ieškoti. Tenesibaigia vanduo odos maiše ir nenuplyšta sandalai, ir akių ugnis, kurią tariausi regėjusi dievų soduose, teneužgęsta ir nušviečia mano nakties tamsą.

Tūkstančiai žvaigždžių į tavo delnus ir širdį… Tik nepavark mylėti.

Rachelė

Reklama

Įrašo “Laiškai Samueliui II” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s