Kaip aš rašiau pornografiją

Publikuota Verslo klasėje 2009 m. Liepos numeryje.

Vieną vakarą snūstelėjau prie įjungto televizoriaus. Pabudau nuo gilių atodūsių – tamsiame kambaryje iš mano vaizdų dėžės sklido tokie garsai, dėl kurių kaimynė iš kairės ir kaimynas iš dešinės turi visą teisę čiupti šluotas ir bilsnoti į sieną ar tiesiog koja spardyti radiatorius.

Tikiuos, jie nepagalvojo, kad čia aš dūsauju kaip blondinė silikonine krūtine, botulino pripūstomis lūpomis ir, turiu įtarimą, chirurgo skalpelio pagerintu užpakaliu. Ne todėl, kad taip nesugebėčiau – viskas vien per tą raumeningą juodaodį, spėju, vokietį, garsiai šnopuojantį darkyta arijų kalba: „Jaaaa jaaaa!!!“. Kas per internacionalai mano bute?! Beieškodama distancinio pultelio su dideliu bildesiu nusiverčiau nuo sofos, priversdama kaimynus pagalvot: „..isas, kol iš lovos išdrimba“.

Nubraukusi šaltą prakaitą įsiklausiau į spengiančią daugiabučio tylą. Kažkur toli girdėjosi pritildyta (pagalve?) dejonė. Jei kačių maurojimus pavasarį galima pakęsti vien dėl jų sezoniškumo, tai su kaimynų seksualumu tenka taikstytis visus metus. Pradedant aistringais dūsavimais už buto sienos ir baigiant apatinio trikotažo demonstracijomis balkonuose.

Jei tą dieną orų berniukui paliepus ir ciklonui panorėjus pučia smarkus vėjas, grįždama namo kukliai skaičiuoju šaligatvio plyteles – kad tik nematyčiau ant žolės eilinį kartą vėjo nublokštų apatinių skalbinių: rožiniai – tetos Rozalijos, mėlyni – senbernio iš 23 buto. Mintyse kas kartą išgyvenu košmarišką viziją – o jei kada va šitaip nepadoriai mano kelnaitės atsiduos vėjui ir… baisu net pagalvoti. Kartą nuo skalbinių virvės dingus gražiausioms mano nėriniuotoms kojinaitėms, nebepasitikiu plastikiniais skalbinių spaustukais ir visą trikotažinę kūno amuniciją džiaunu svetainėje.

Kažkas neseniai manęs klausė, ar slepiu  džiūstančius skalbinius, jei netikėtai užeina svečiai. Žinoma, kad taip. Problema – ne intymumas, o jo pateikimo forma. Turėčiau penkiolika vienetų „Victoria‘s Secret“ kelnaičių, neslėpčiau net nuo anytos! Lyg demonstruoti dailų apatinį trikotažą būtų labiau nepadoru, nei prie šeimyninių pietų stalo pilna mišrainės burna dėstyti raustančiai marčiai, kaip iš jos tikimasi rubuilių anūkų. Kuo greičiau, tuo geriau. Išgirdusi tokias kalbas kas kartą pasijuntu lyg vėl būtų grįžę baltos paklodės laikai, skirtumas tik tas, kad raudono vyno dėmės dabar dažniau daromos ant baltos staltiesės.

Sako, per medaus mėnesį jaunavedžiai iš lovos neišlipa. Nuobodūs tipai – lovoje ištisai guli tik ligoniai. Pasivartai moteriškus žurnalus ir sužinai, kad užsiimti seksu ne galima, o tiesiog privaloma virtuvėje, vonioje, laiptinėje, kaimynės balkone, telefono būdelėje, kiemsargio pašiūrėje ar kino teatro salėje. Va, pastaroji vieta labiausiai gundo… paklausti (o ką jūs pagalvojote?) kino teatro darbuotojų – ar kas stebi, ką salėje veikia žiūrovai? Spėju, kad ne – pavasarį bekramsnojant kukurūzų spragėsius per naują Bondiados filmą teko piktintis, kaip du paaugliai visą filmą linksminosi tamsoje degiodami degtukus. Hmm… o seksui nei degtukai, nei prožektorius nereikalingi, vadinasi, galima. Kas nors jau pabandė? Parašykit. Labai įdomu.

Skaityti erotinę literatūrą smagiau nei ją rašyti, sakau iš savo patirties. Buvo laikas, kai vienam erotiniam žurnalui rašiau drėgnus apsakymus su smulkiomis anatomijos detalėmis ir stangrių veiksmų knebinėjimais. Išdūsavau kelis neblogus rašinius, būčiau gal net tapusi Lietuvos Emanuele Arsan, bet nedžiugino gaunamas honoraras. Kaip ten bebūtų, bet kuriam rašytojui maža malonumo šokti striptizą skaitytojams, jei už tai mokama mažiau nei stoties prostitutei. Nekalbu apie ekshibicionistus – tuos, kuriems malonu ir be atlygio šlaistytis nuogais organais. Pavarčius šiandieninę spaudą susidaro įspūdis, kad ekshibicionizmas tapo daugiau nei normalu.

Smalsu, kaip rašomi erotiniai tekstai? Turbūt neatsakysiu į ši klausimą geriau, nei pati erotinių knygų rašytoja Emanuelė: „Kad gimtų erotinis aktas, reikalingos visai apibrėžtos savybės, pirmiausia – logiškas ir pajėgus protas, vaizduotė, humoro jausmas ir drąsa, o kur dar sugebėjimas įtikinti, organizaciniai gabumai, geras skonis, estetinė intuicija ir prabangos pomėgis“ („Emanuelė Bankoke“, 1992).

Tačiau klysta manantys, kad geram erotiniam rašiniui būtinai reikia seksualių apatinių, vyno taurės (šiaip alkoholis įkvepia net frigidiškiausias mūzas) ar prieš akis šmėžuojančio pornografinės vaizdo kasetės turinio. Didžiausia erogeninė zona – mūsų vaizduotė. Todėl ir rašiau tuos tekstus sėdėdama šaltame studentų bendrabučio kambarėlyje su vilnonėmis kojinėmis, sriūbčiodama šiltą kakavą. Daugiau klausimų kilti ir neturėtų.

Ir vis tiek nėra pas mus erotikos. Ne taip seniai atradome seksą, kurio Tarybų Sąjungoje paprasčiausiai nebuvo – kaip juokaujama, jis tuo metu siautėjo Kinijoje, keldamas pragaištingą gimstamumo lygį. Gal todėl dabar kinai dirba 6–7 dienas per savaitę, kad būtų kuo mažiau laiko pagundoms užsiimti malonumą teikiančiu dauginimųsi.

Visą norą mylėtis užmuša ne tik laiko stoka, bet ir aplinkos nedėkingumas. Net žodžiai subordinuoja galimus veiksmus. Štai aiškinuosi su vienu vienos nuodėmės vertu vyru, kaip derėtų sakyti – mylėtis ar dulkintis. Vieną dieną lepteliu „dulkintis“, per penkias sekundes pokalbio langelyje bilsteli atsakymas – „mylėtis!!!“. Su trim šauktukais, nemeluoju. Po kelių dienų kalbamės apie gražius žodžius. Sakau, „mylėtis“ labai gražus žodis. Stukteli atsakymas: „O dulkintis skamba realiau“. Susiginčijame. Jis sako, kad mylėtis galima lovoje, prie židinio ir t.t., o dulkintis – kad ir automobilio bagažinėje. Pasišiaušiu: „O žinai, ir lovoje dulkintis galima!“. Vienas šauktukas. Patylim ir paspaudžiam vienas kitam rankas. Virtualiai. Žodžių mūšis baigtas.

Ir vis tiek. Nėra. Erotikos. Jei seksualus tik dietomis nualintas kūnas, peroksidu išbalinti plaukai ir dirbtiniai nagai, padidintos krūtys ir šokoladinis nuodegis (sakyti „įdegis“ net nesiverčia liežuvis), tai kokia čia erotika? Sunku net pasakyti, ar tai, kas dabar vyksta mūsų gatvėse, ir yra toji seksualinė revoliucija, kadų kadais praūžusi Vakaruose? Jei taip, tai ten būta Katrynos uragano, o pas mus tebekosti apsisnargliavęs Anatolijus.

Ką ir kalbėti, jei, spėju, septyniuose iš dešimties ginekologinių kabinetų Lietuvoje moterims tenka nusirenginėti „už spintos“ ir gėdingai vizginti pliką užpakalį iki reikiamos vietos per visą kabinetą, baugščiai viliantis, kad kokia seselė neatlapos duris ir nepasirodysi visu gražumu prieš koridoriuje savo eilės laukiančias pacientes.

Filmuose rodomi ilgi pacientų marškiniai tėra nepasiekiama iliuzija. Turbūt viską sugadino tarybiniais laikais itin populiarios buvusios languotos flanelinės pižamos – būtinas ligoninėje besigydančio žmogaus atributas. Tarp šios pižamos ir lengvučių marškinių yra tarpas, kurį nežinom kaip užpildyti, todėl ir stypčiojam plikais užpakaliais. Ir jokie „Victoria‘s Secret“ apatiniai nepadės.

2 thoughts on “Kaip aš rašiau pornografiją

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s