Daiktiškumas

O kaip būtų lengva, jei turėtume mažiau… Gal daugiau jaustume ir galėtume. O dabar – susivynioji į buitį, apsilipdai nuosavybėmis ir žemės dokumentais, prisiperki taurių raudonam vynui, pietų servizų, patalynės – gal net neperki, aplinkiniai dovanoja, nes kažkaip nepadoru gyventi be… bulvių tarkavimo mašinos… Ir kas toliau? Gyveni, žmogau, kaip Guliveris, tempiantis Liliputijos laivus… Tie maži dalykai turėtų būti nereikšmingi, bet jie sukuria gyvenimo sunkį – tai, kas spaudžia prie žemės paviršiaus. Nevalia skraidyti.

O ką padarysi. Reikia ir batų, ir penkiolikos suknelių, kamščiatraukio, taurių ir atsarginės padangos dviračiui. Ir dar kiek šlamšto sukaupiame tiesiog pasyviai gyvendami. Praėjusį savaitgalį be gailesčio išmečiau nebedėvimus rūbus, nunešiotus batus, kurie taip ir nenukeliavo iki batų taisyklos. Dar liko prasišluoti stalčius ir kelis namų užkaborius – gal bus lengviau gyventi be nereikalingų daiktų. Gal sumažės gyvenimo sunkis ir bus galima atsiplėšti nuo žemės. Nors trumpam.

Brolis rašo:
– Nusileidau ant žemės…
Šypteliu panosėj ir atsakau:
– O aš mokausi skraidyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s