Žaliaduoniai

Kai a.a. močiutė buvo jaunesnė, o mes, vaikai, arčiau slenksčio, nei durų staktos, ji kepdavo duoną. Ar žinai, kaip duona kyla kubile? Mes žinojome. Sėlindavome patyliukais, pasikumščiuodami į močiutės kambarį, kur vos pravėrus duris prie pečiaus sienelės stovėdavo kubilas, uždangstytas keliomis marškomis. Ir nebuvo labiau jaudinančio malonumo, kaip pakėlus tuos uždangalus nardinti mažą rankutę į tamsos skylę, kur pirštai užčiuopdavo minkštą ir šiltą tešlą ir be gailesčio žnybdavo gabalėlį.

Gaudavome velnių už tokius žalios duonos ragavimus. “Išpūs pilvai!”, bardavosi močiutė, tiesa, ne itin piktai. Ir nebuvo to karto, kai iš duonkepio senoji neištrauktų tik mums suglostytus pagrandukus – mažus duonos kepalėlius. Paskui mes paaugome. Arčiau slenksčio liko močiutė. O paskui… neliko visai.

Mūsų dabar kepama duona niekada neprilygs tai, kurią kepė mano močiutė – nebėra paslapties, anei kubilų. Ir kam kepti… Tik kažkur tebetūno mažas vaikas, alkstantis žalios duonos skonio…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s