Balta suknelė

Publikuota Verslo klasėje, 2011 m. Birželio numeryje.

Moters džiaugsmas, kaip vienas toks neegzistuoja, kol nepasidalinamas su kitais – pagalvojau eilinį sykį pagavusi save pernelyg garsiai besikvatojančią viešumoje. O taip, mums reikia publikos! Kita vertus, ne tiek jau daug didžiųjų švenčių, kurias galime pakelti vienui vienos, be žiūrovų. Yra viena šventė, kuri ypatingai svarbi tiek Nijolei iš Vilniaus, tiek Onai iš Varputėnų kaimo – vestuvės.

Labai graži, labai balta šventė. Kaip iš orkaitės ištraukti morengai, prasiskleidę jazminai, pieno puta ant kavos, vanilinių ledų kaušelis ar vasario šerkšnas ant grakščių berželių. Visos mažos mergaitės svajoja bent vieną dieną pabūti princesėmis, tad užaugusios nukreipia milžiniškas, jų gležniems pečiams kartais per sunkias pastangas tobulų vestuvių organizavimui. O jeigu kitos progos pabūti princese nebebus?…

Būsimosios nuotakos gali šventę planuoti kelis mėnesius, greituolės susisuka per mėnesį ar du, o stropiosios akcentus dėlioja visus metus. „Mano draugė tuokiasi po keturių mėnesių, jau viską užsakė, pasiruošė, liko tik suknelę išsirinkti“, – didžiuojasi proginių suknelių salono vedėja. Nežinau, pavydėti ar baisėtis – šitiek ilgai laukti ir vaikščioti su pagalve, kad kur neužsigautum, yra be proto sunkus išbandymas.

Iš tiesų, tai vargina – žinia, moterys turi talentą susikurti tragediją dėl smulkmenų. „Jau turiu viską, ko reikia vestuvėms, liko tik niekučiai“, rašo mergina viename forume.  Paskui dvi dienas intensyviai diskutuoja apie plaukų segtukus. Prie nuotakos avataro prierašas: „Iki vestuvių liko du mėnesiai“. Kita: „Nerandu batelių! Liko tik penki mėnesiai…“ Visos virtualiai tapšnoja petį ir guodžia, esą dar nemažai laiko, rasianti, tik tegu pasistengia ir ieško įnirtingiau.

Juokingiausia, moterys tiek pergyvena prieš vestuves, rūpinasi, plūkiasi, laksto po parduotuves, grožio salonus, naktimis sėdi būsimų nuotakų interneto forumuose ir aptarinėja vieno kąsnio sumuštinukus ir tinkamą auskarų ilgį, o vyrams stresas kyla tik vestuvių dieną. Na, šičia niekada nebuvo teisybės. Jaunikio draugai ateina į vestuves piktybiškai pakikenti, kad štai mielas, tavo laisvės dienos baigėsi, nebelakstysi paukšteli sužieduotas, sėdėsi lizde ant kiaušinių. Tuo tarpu moterys į draugių vestuves ateina pasidžiaugti ir pasigrožėti, kad dar viena jų tarpe užsidėjo riebų pliusiuką moteriško „to do“ sąraše.

Pasigyrus vestuvėmis ne vienas diskretiškai paklausia, ar tuokiamasi „iš reikalo“. Dažniausiai be reikalo… O jei nuotaka padėty, tai reikia kuo skubiau susisukti, kol nesimato besirpstančio meilės vaisiaus. Nors kam slėptis, šiais laikais siuva ir nėščiosioms vestuvines sukneles, kitoms ir rūtelių nepamiršta įsegti, kad atrodytų prideramai ir pagal visas tradicijas.

Beje, apie tradicijas. Lėkdami dvidešimt pirmojo amžiaus laipteliais, ant kupros vis dar tempiamės močiučių skrynią su senoviniais papročiais: čia mamos aprauda iš namų išleidžiamas dukras, nors šios pabėgusios dar studijų metais, čia pilama degtinės ir duodama laužti duonos sutinkant grįžusius, čia kaip Eglei, žalčio žmonai, rengiami išbandymai – skusti bulves, mazgoti „vaikui“ sėdimąją, ar net pjauti rąstą kartu su jaunikiu.

Čia miestiečiai išsikrausto savaitgaliui į kaimo sodybą ir visą vakarą baubia „Karti karti!“, rišasi piršlio juostas, o pagiringą antros dienos rytą nuotakai, susivėlusiai ir per naktį nubėgusiu makiažu, riša ant kasų skarelę, ant krūtinės – prijuostę ir visi ragauja neva per naktį jaunųjų suplakto, suraugto ir suslėgto balto varškės sūrio. Skanaus.

Kartais galvoju, kad vyrai veda tik todėl, kad to nori moterys, o šios teka tik dėl to, kad jaučia visuomenės spaudimą, kad ištekėjusiai lengviau gyventi, lengviau gimdyti ir… senti. Tokie priklausomybės saitai – ne vyras moters, o moteris vyro. Apie mūsišką pavardžių darybą nebesinori net kalbėti… Ką padarysi, mūsų moterys teka ne už vyro, o už savo anytos – gauna dovanų tą pačią pavardę. Naujoji ištekėjusių moterų pavardžių daryba su -ė man vis primena žodžius su priešdėliu pa- : langas – (pa)langė, dangus – (pa)dangė, smakras – (pa)smakrė… Taip šiuolaikinė moteris tampa kažkuo po vyru, tokia (pa)vyrė.

Sako man, va, ištekėsi, surimtėsi, pajuokauti nebebus galima. Kodėl? Kas turėtų pasikeisti ištarus lemtingąjį „Taip“? Girgžteli sunkios medinės durys visuomenės sąmonėje, kur voratinkliais kvėpuoja praeitis, kad ištekėjusi moteris turi būti pririšta prie šeimos židinio, namų. Lyg tos netekėjusios, vaikus auginančios vienišos, o neretai be proto mylimos ir ant rankų nešiojamos moterys be žiedelio ir vyro pavardės būtų laukinės, o ne tikrosios namų deivės. Tiek daug triukšmo dėl šeimyninio statuso, kai tūkstančiai porų gyvena metų metus nebūdami oficialia šeima. Ne popieriukas kuria šeimą, ne.

Jei mes gyventume iš tikrųjų laisvoje visuomenėje, mūsų močiutės ir mamos nerypautų, kad senmergė dukra kopia karjeros laiptais, kad vienturtis sūnus šokinėja iš lovos į lovą, kad jaunimas mieliau gyvena susimetę, nei susituokę. Et, kur mums būti moderniems, jei mano močiutė buvo ištekinta už nemielo ir nemylimo, tačiau jos tėvams įtikusio vyro? Tiek tos laisvės, trečia karta nuo duonkepės krosnies.

Santuoka nieko nekeičia. Kaip ir nekeičia kuriami šeimos įstatymai, jie neprideda meilės, nenurodo, kaip vyras turi mylėti moterį, o ši jį gerbti. Tai, kad mes šitaip sureikšminame santuoką, yra keista ir nenatūralu. Ar tik ne dėl šios priežasties visi mūsų sureikšminami dalykai turi potencialą… žlugti?

Nuo nevilties gelbsti sarkazmas. Kaip apie visus reikšmingus gyvenimo dalykus mes kuriame anekdotus apie santuokinį gyvenimą. Vyrai žarsto perliukus: jei draugystės pradžioje neatlipome vienas nuo kito, tai dabar sulipdyti neįmanoma. Arba rodo man dešinę ranką ir komentuoja: „Kaip keista, žiedas ant rankos, o smaugia tai čia“ – iškalbingu mostu kilsteli ranką prie kaklo. Moterys neatsilieka: „Sužieduotas paukštis nebūtinai tupia į tą patį lizdą“ arba „Iki vestuvių jis atsimindavo visas svarbias datas – mano gimtadienį, mūsų pažinties dieną, o po vestuvių neatsimena nieko. Kaip dar kelio į namus nepamiršo..“.

Visos šventės praeina. Nuo gražiausių lėkščių nukrapštomi lipnaus torto likučiai, į nuotraukų albumus sugula fotografijos. Balta suknelė pakabinama į spintą arba iškeliauja į kitos nuotakos rankas. Ir?… Niekas nepasikeičia – nešvarių indų krūva kriauklėje nesumažėja, grįžtama į nusistovėjusį paros ritmą, o nereikšmingų barnių kaip buvo, taip bus. Kai žiūri paprasčiau, mažiau problemų matai. Tikriausiai.

Pamiršau vieną svarbų dalyką: kai prieš kelerius metus pristačiau savo būsimąjį vyrą namiškiams, mano tėvas žentui prisakė: „Kol neatšipinsi didžiojo kirvio skaldydamas malkas, tol mano dukros negausi“. Kirvis dar neatbuko, kažkam teks gerokai atidirbti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s