Yvl šimtalapis

Kaip mano vyras pastebėjo, visi receptai prasideda žodžiais “Paimkite švarų dubenėlį…“ ir… baigiasi chaosu virtuvėje. Kol aš rašau šiuos žodžius, po namus laksto saldžios kvapų fėjos, bet aš jau apsisprendusi, kad to velnio šimtalapio nekepsiu artimiausiame tūkstantmetyje. Kiek terlionės!

Taigi atsižvelgdama į Yvl receptą, pradėjau kryžiaus kelią šamanizmo seansą virtuvėje. Tešla savo sudėtimi atrodo paprasta, bet tas minkymo procesas laukiant palaimingų oro burbuliukų pūkšėjimo…. tyliu! Ir kas svarbiausia, įtraukia abi rankas taip, kad rodos visą laiką grūmiesi su kažkokiais pančiais. Antrankiai, ne kitaip. Jei būtų rankos trumpesnės, būčiau išsitešlavusi iki alkūnių. Anyway tai nesutrukdė man išgerti kavos puodelio vidury minkymo (tik tas puodelis po to liko labai tešluotas.. labai).

Štai taip kyla tešla (dvi lėkštės iš penkių):

O paskui ištiko lengva isterija, kai reikėjo tą tešlą kočioti. Šiaip aš ją sėkmingai rankomis ištapšnojau, bet tie plyšimai… Ir dar tas sviestas… Ir kiek daug cukraus! Aga, o kai reikėjo susuktą perkelti į skardą (nežinau, ar man čia turbo mielės papuolė, bet tešlos gavosi tikrai daug, kaip iš 500 g miltų), cypavau ir leidau įvairius nevilties garsus.

Pagaliau padariau šitaip. Nekartokite to namie be suaugusiųjų priežiūros:

Tačiau, kol orkaitėje pietums kepė cannelloni, nusprendžiau, kad šitaip kepti šimtalapį visai ne feng shui ir susirietusį kirminą išsukau į beveik tobulą ratą. Bet, vaikai, jūs geriau taip nedarykite. Šitam padarui reikia normalios formos ar siauresnės skardos aukštais šonais, nes kepdamas jis sėkmingai kyla toliau – kadangi erdvės prasme vietos daug, tai sėkmingai pučiasi į šonus, užuot kilęs į viršų. Nu ir n…

Dar pagalvojau, jei mažiau keikčiausi, būčiau tobula mama – va, kepu visokius pyragus (ir kitom nesąmonėm užsiiminėju). Mano mama, būdama mano metų, jau turėjo du vaikus. Duokdie, turėčiau bent vieną sulaukusi tų metų, kai ji susilaukė trečio vaiko – ogi manęs.

O paskui laukė didysis virtuvės tvarkymas. Taip, prisiminkime, kad kartu su šimtalapio ruošimu aš gaminau canellonni… O dar kažkas stebisi, kaip moterys sugeba atverti laiko skylę čia pat, virtuvėje. Taip, mes dar sugebame atverti juodąją skylę drabužių spintoje, todėl niekada neturime kuo apsirengti ir vaikštome nei nuogos, nei apsirengusios.

Taigi pats šimtalapis, nekreipiant dėmesio į tai, kad išsipūtė į milžinišką blyną skardoje, gavosi labai skanus – toks saldus, traškus nuo sviesto (Yvl teisingai sako, 400 gr sviesto per akis).

Dar manau, Yvl pamiršo paminėti, kad prieš kepant šimtalapį jį dera aptepti kiaušinio plakiniu – todėl pas jį fotkėse jis atrodo toks sausas, o pas mane – blizgantis ir daug gražesnis. Ir taip, šiandien vėl vynas, matosi įkalčiai…

Reikėtų mažiau gerti. Ir mažiau valgyti. O toks šimtalapis turi tūkstantį kalorijų, kurios su džiaugsmu sušoks rytoj ant šlaunų, kai apsimiegojusi ryte lipsiu ant svarstyklių vonioje. Daugiau nekepsiu, garbės žodis. Nebent kai pati būsiu mama.

Reklama

Įrašo “Yvl šimtalapis” komentarai: 6

    • Niu su eklerais vienintelis gerumas, kad nereikia tešlos minkyti, ale irgi vargas į konditerinį maišelį kišti 🙂 what’s next – kruasanai, a? 🙂 iššūkis abiems.

  1. kai būsi mama,dar mažiau laiko turėsi. ypač jei vaikas kaip prisuktas duodasi. tada bus kepiniai su kuo mažiau terlionės:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s