Laiko mašina

Štai ir įsisuko ka-ru-se-lė.
Ar neiškris vaikai iš lopšelių, ne-pri-si-se-gę?

Kaip ten sakoma, jei nori su rogutėmis važinėtis, teks jas ir tampyti. Nieko nepadarysi. Pakalnėn lengva, į kalną – sunku.

Kas nenorėtų laiko mašinos, a? Gal kas žino, kur tas kioskelis, prekiaujantis bilietėliais? Gal Tuputiškių gatvėje?… Man reikia tik trijų prasukimų. Tik tiek…

Pirmas prasukimas į praeitį. Pas sesę. Ne, nereikia nieko ypatingo. Tiesiog užsukti į svečius, atsisėsti virtuvėje ir žiūrėti, kaip ji šeimininkauja ir nesustodama trata apie savo rūpesčius, džiaugsmus, apžėlusias braškes ar planus statyti naują priestatą. Nesakyčiau nieko, tik klausyčiau. Gal kada ir buvo kartėlis, kad mes per mažai bendravome, bet žinau, kad tai nieko nepakeis – tai ir nereikia. Noriu dar kartą pabūti.

Antras prasukimas irgi į praeitį. Į bet kurį tų momentų, kai suabejojau kai kuriais žmonėmis. Kur užuot pasakiusi, kas man nepatinka, kelia baimę ar šaltumą, aš nutylėdavau ir tiesiog parašydavau gražų tekstą su nežinomais simboliais – todėl mažai kas suprato, ką tai reiškė. Nieko nesigailiu, bet buvo galima daryti kitaip. O juk dabar taip sunku versti visus senuosius kodus ir sekretus, ech…

Trečias prasukimas į ateitį. Labai netolimą – kam žinoti viską? Nereikia, tikrai. Man tik knieti greitai žvilgterėti, ar ten, tame laike, kuris dar tik bus, aš būsiu laiminga. Po metų, dvejų… Tas laikas ateis, kur jis dėsies, bet aš – vaikas, ragavęs žalią duoną – aš kartais nenoriu laukti, kol ji iškeps. Aš noriu dabar ir čia. Kad nereikėtų laukti…

Sakote, per daug laiko karuselės, apsisuks galva? Gerai, tada palikite tuos du pirmus prasukimus į praeitį, o su ateitimi aš jau būsiu susidorojusi pati.

4 thoughts on “Laiko mašina

  1. Taip taip, tekstas su gražiais simboliais…
    O juk galima buvo (kalbu apie save) tiesiog kočėlu per pakinklius – pora dienų chaoso, o paskui tyla ramybė ilgiems metams.
    Tai ne, viską raidytėmis, simboliukais. O paskui dramos – melodramos. Nervinių ląstelių genocidas. Sveikata šuniui ant uodegos, milijonas gailių atodūsių (užrakintas sklepukyje prie bulvių – kad nė pati neatsimintum, kur pasidėjai).
    O juk galima buvo ir paprastai… kirviu, šluota, samčiu…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s