Vyrai

Publikuota Verslo Klasėje, 2010 m. spalio numeryje

Prašau atsistokite kas pasakė, kad vyrai yra dideli vaikai – jūs visiškai teisus. Ačiū, sėskitės. Štai jau ketvirtus, išties laimingus metus, negaliu skųstis, gyvendama su vyru nerandu priežasties mąstyti kitaip. Kad neprarasčiau sveiko proto, pati turiu apsimetinėti vaiku – antraip pavirsiu į irzlią moterį-motiną, kurios pagrindinė funkcija yra rūpintis savo vyru-vaiku.

Pagrindinė vyrų žaidimų aikštelė yra namai. Viskas prasideda dar nepasiekus namų durų – vyras puola prie pašto dėžutės it katinas prie pieno. Žinoma, niekas jam laiškų nerašo, užtat vyras gauna pačią svarbiausią dienos spaudą – įvairius reklaminius lankstinukus, kuriuos atidžiai peržiūri ir perskaito. Kiekvieną kartą visas pašto dėžutės turinys keliauja į svetainę ant sofos tik tam, kad kitą dieną iškeliautų į šiukšlių dėžę.

Vyrų tvarkai galima paskirti kelias pastraipas. Šiaip jūs pačios puikiai žinote, kad jie nelabai mėgsta tvarkytis. Paimkime tipišką vaizdelį: savaitgalio popietę gremžiu grindis – jis sėdi ant sofos, tiesa, jau išmoko pakelti kojas tuo momentu, kai braukiu šluota po sofa. Užsidarau pusei valandos vonioje: šveičiu kriauklę ir vonią, visus per savaitę apkalkėjusius čiaupus. Jis sėdi. Dūsaudama valau klozetą, nes visose TV reklamose tik moterys šveičia unitazus, vadinasi, taip yra priimtina mūsų visuomenėje, net jei mes nepritaškome ten, po klozeto dangčiu. Jis sėdi.
Virtuvėje valau spinteles, šaldytuve randu sugįžusį pieną ir seniausiai su galiojimo laiku atsisveikinusį sūrį. Jis sėdi. Dar keletą kartų praėjus pro šalį ir nejučiom mestelėjus piktą žvilgsnį, pagaliau pasisiūlo padėti. Kas liko – a, nuvalyti dulkes. Sakau, valyk viską kaip dėl savęs. Ne be reikalo taip sakau. Vakare matau, kaip grakščiai mano vyras su šluoste apvalė ant komodos gulėjusius auskarus – pakėlusi randu dulkių saleles.

Atsidūstu: „Kokia netvarka…“. Jis, nepakeldamas akių nuo telefono arba kompiuterio atsako, kad viskas yra tvarkoje ir nieko daryti nereikia. Aš iki šiol stebiuosi, kodėl vyrai yra sutverti nematyti dulkių, nepastebėti netvarkos – jie gali ramiausiai nusivilkti džinsus ir juos pamesti ant lovos. Patikėkite, jie ten gulės tol, kol neisime miegoti. Jei namuose būtų dvi lovos, ant vienos vyras galėtų laikyti drabužius, kitoje – miegoti.

Vyrai puikiai orientuojasi žiūrėdami į žemėlapius ar vairuodami nepažįstamame mieste, tačiau savo namuose jie sugeba pasiklysti. Jei pakabini dryžuotus marškinius greta baltų, brangusis jų neras – žiūrėdamas į spintą klausia: „Kur mano dryžuoti marškiniai“ – „Spintoje“ – „Kur?“ – „Turi būti spintoje“ – „Nėra“. Šitoje vietoje jau būnu atėjusi parodyti, kad ieškomi marškiniai kabo visai ties jo nosimi. Jei nepasiūlytum vyrui deserto po vakarienės, jis taip ir nesužinotų, kad šaldytuvo kameroje jau antrią savaitę riogso dvi ledų dėžutės, o spintelėje sukaupta šokolado atsargų Trečiajam pasauliniam karui.

Siųsdama vyrą į parduotuvę, turiu sudaryti konkretų pirkinių sąrašą. Moterys, eidamos į prekybos centrą, nuperka produktų tos dienos vakarienei, rytojaus pusryčiams ir dar kelioms dienoms į priekį. Vyrai eina apsipirkti tik tam kartui. Jei prie pirkinių sąrašo neprirašytum punkto „ir dar kokių nors vaisių“, vyrai net nesivargintų pereiti visos maisto prekių parduotuvės – užsuktų tik į sąraše nurodytus produktų skyrius.

Pasibaigus romantiškajam laikotarpiui, kai vakarieniaudavome žvakių šviesoje ir dalindavomės darbus virtuvėje – vienas gamina, kitas plauna indus – prasidėjo etapas, kuriame vyrauja taisyklė: kas gamino, tas plauna indus. Aš jau nesistebiu, kad jo gaminamai vakarienei dažniausiai prireikia tik vieno puodo arba keptuvės ir dviejų lėkščių – mažiau indų lieka plauti. Žinoma, jei vyras juos plauna – po kelių dienų, kai kriauklėje tiesiog nebetelpa lėkštės, to tenka imtis moteriai.

Beje, apie indų plovimą. Geriau nežiūrėti, kaip vyras tai daro – jis nemoka taupyti vandens! Atsukęs čiaupą, kruopščiai kempinėle trina šakutę. Mintyse regiu milžinišką sąskaitą už vandenį, galvoju apie Afrikos kaimus, neturinčius šulinių, galiausiai trūksta kantrybė ir pasisiūlau pati baigti ruošą virtuvėje. Galite neabejoti, jis mielai su tuo sutinka.

Kiekvienas naujas technikos stebuklas vyro rankose pavirsta mėgstamiausiu žaislu. Prieš kelerius metus ilsėjomės savaitę prie jūros, taip jau sutapo, kad prieš atostogas vyras darbe gavo naują telefoną. Turbūt nereikia stebėtis, kad visą savaitę jį mačiau tik su nauju prietaisu rankoje: pabundu ryte – vyras naršo telefonu internetą, einame prie jūros – jis viską fotografuoja telefonu ir siunčia draugams MMS, vakare prieš miegą vėl sulindęs į telefoną. Hm, jei aš tiek dėmesio skirčiau savo plaukų džiovintuvui, ar neatrodyčiau keistai? Beje, ar sakyti, kad vyras vėl įsigijo naują telefoną? Taip, dar neatsižiūrėjo.

Vyrai yra nuostabūs tuo, kad jie visada sugeba apmokėti sąskaitas, susigaudo palūkanų normose. Jie nepamainomi keičiant perdegusias elektros lemputes, perkant vonios santechniką ar remontuojant automobilį, tačiau jie visai nesugeba planuoti savo laiko namuose. Ruošiamės į kelionę. „Eisiu susirinkti daiktų“, – burbteli, žiūrėdamas į kompiuterį. Suplaunu indus. „Tuoj eisiu“ – ištraukiu iš spintos kelioninį krepšį, atsirenku reikalingus drabužius. Dar po valandos vyras pakyla nuo sofos ir susirenka apatinių ir kojinių atsargas – visa tai padeda ant sofos, iki krepšio per toli nešti. Tenka viską sukrauti prieš tai kruopščiai patikrinus, antraip kelionės metu teks kentėti burbėjimą, kad ne tuos marškinėlius įsidėjo.

Ačiū Dievui, vyrai skiria dėmesį savo išvaizdai ir jiems nereikia nuskusti barzdos – šitą jie sugeba patys. Manau, visos moterys patvirtins, kad po dušo vyrai nemoka naudotis rankšluosčiu. Jie nusišluosto tik rankas ir sėdmenis, ir šlapi basom kojom (!) šlepsi į drabužinę ieškoti marškinių. Mano brangusis su pasididžiavimu suneria rankas už galvos – „Žiūrėk“. Žiūriu. Žiūriu ir matau. Matau, kad pažastys nuskustos. Galite neklausti, kieno vienkartinis skutimosi peiliukas buvo padėtas ant vonios krašto. Vyrai pyksta, kai imame jų daiktus, tačiau patys nesibodi šukuotis mūsų plaukų šepečiu, įsispirti į mūsų šlepetes, kai eina į balkoną arba suvalgyti pusę mūsų lėkštės turinio.

Kuo aš stebiuosi, kad vyrai dažnai būna užprogramuoti daryti atvirkščiai negu yra jiems sakoma. Einame miegoti, sakau „Tik neknark“ – nepraeina penkiolika minučių ir prasideda trombonų koncertas. Kai nieko nesakai – neknarkia. Todėl visas frazes, kaip „Neardyk, sulaužysi“ arba „Nekepk dešrelių ant orkaitės grotelių“, verčiau nutylėti – nes jie viską padarys būtent taip, kaip jiems atrodo. Atvirkščiai.

Ir vis dėlto kokie jie vaikai bebūtų, tenka pripažinti, kad be vyrų mes niekaip. Kaip tame juokelyje: vyras kaip oras – jis užterštas, bet be jo negali gyventi. Na, taip, vyrai riaugėja ir garsiai gadina orą, pamiršta pareiti namo prie laiptinės sutikę kaimyną, išgėrę kimba į atlapus jūsų kompanijos direktoriui, tačiau jie mus myli ir dievina. Dėl to verta aukotis. O kartais tereikia pamiršti moterišką padorumą ir namuose surengti riaugėjimo varžybas – patikėkit, vyras tai įvertins, ir namuose ilgai bus taika. Nesvarbu, kad dulkės nenuvalytos.

Advertisements

Įrašo “Vyrai” komentarų: 1

  1. konfuzas. namie sanmazgo ir vonios tvarkymas – mano prerogatyva… ir siaip israsineju pizdalgino visiems, kas daiktus meto betkur 🙂 ar as biski boba?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s