Be taisyklių

Publikuota Verslo klasėje, 2011 m. Kovo numeryje

Jei Ieva ir Adomas būtų susitarę dėl taisyklių, reglamentuojančių veiksmų laisvę Rojuje, gal Ieva nebūtų nuraškiusi obuolio. Nes Dievulis, būdamas didis ir išmintingas, vis dėlto nepagalvojo, kad žmonių giminei negalima nieko drausti – nes šioji matanti dramblį, kai prašoma jo neįsivaizduoti.


Taigi Adomas būtų buvęs gudrus, gi pirmas vyras negali būti kvailys, ir būtų aprašęs visus medžius Rojaus soduose, tik palikęs Pažinimo medį neaprašytą, kitaip neįtrauktą į veikų sąrašą, nes būdamas gudrus būtų žinojęs, kad draudžiamas vaisius yra saldžiausias. Todėl lyg tarp kitko būtų uždraudęs figmedį ar granatmedį, kad Ieva turėtų vienintelę nuodėmę – ragauti vaisius, puikiai tinkančius gražiems plaukams ir odai puoselėti, bet nė kiek nekenkiančius pažinimui. Deja…

Taisyklės buvo sugalvotos vėliau, nes Dievulis žemę kūrė pagal tvarką – gamtoje nėra taisyklių, o taisyklė iš principo nėra tvarka. Nėra jokios taisyklės, kad saulė turi rytoj patekėti, ar pavasaris prasidėti kovo pirmąją dieną. Tai gamtos tvarka, ir ne mums ją reguliuoti.

Tu man pasakyk, ar logiška lipti į viešąjį transportą pro vienas duris, o išlipti pro kitas? Taisyklė – taip. Bet jokios tvarkos: troleibusai ir autobusai vėluoja, keleivių įlaipinimas užtrunka ilgiau, o pamirštų stotelėje išleisti bobučių per dieną būna mažiausiai trys. Mačiau. Esant nepatogiai taisyklei, atsiranda jos laužytojų. Jei būtų tvarka, tikrai nelaužytų, nes visiems būtų labai gerai.

Tvarkingoje visuomenėje sunku būti netvarkingu. Įsivaizduok, visi šunų augintojai renka kakučius, tai ar tu koks maušas būsi, balta varna iš antros laiptinės, kad ryte nepasiimsi maišelio „pyragaičiams“ surinkti?
Sako, geras pavyzdys įkvepia veikti. Įsijungiu žinias, pasakoja apie korupciją, darbo vietoje pagautą išgėrusį seimūną, kriminaluose – išvis siaubo pasakos ir kaimo melodramos. Išeinu į gatvę ir kažkaip savaime norisi vožti rankinuku kaimynui, arba pasislėpti už automobilio ir į visus mėtyti sniego gniūžtes, įdarytas šunėkų „pyragaičiais“. O dar stebimės, iš kur pas mus tiek piktų žmonių… Baisu, brangieji. Mes žiūrime į tą vaizdų dėžę ir nematome nieko, kas šiandien gero nutiko mūsų šalyje. Ar tikrai nieko? Na, nebent kažkokia TV žvaigždutė pasididino krūtis – išties įkvepiantis pavyzdys….

Mano vadovas kartą pasakė: „Mintys tėra garai – nepamatysi ir nepačiupinėsi. Ištarti žodžiai – vanduo, neturintis formos ir stabilaus kūno, viską, ką pasakei, gali pakeisti ir užmiršti. Ir tik užrašytos mintys yra ledas, turintis tūrį ir formą, tu gali jį apčiuopti ir pamatuoti. Užrašytą žodį visada turėsi tokį, kokį užrašei, ir dar – tik užrašyta mintis gali virsti kūnu“.

Jei išties parašytas žodis pildosi, tai kodėl mes nerašome pasakų su laimingomis pabaigomis, nekuriame savo ateities vizijos čia pat ant popieriaus lapo? Sulaukusi 27-erių pagaliau supratau, kodėl mokytojos mus versdavo rašyti futuristinius rašinėlius apie tai, kuo norime būti užaugę, kokiuose namuose gyvensime ir kaip klostysis visa mūsų šaunus gyvenimas. Tos protingos pedagogės žinojo, kad tai, ką mes užrašysime kupini naivumo ir didelių svajonių, bus pirmas žingsnis gražios ateities link.

Psichologai teigia: jei tavęs kažkas klausia, kaip tu jautiesi, ir tu atsakai, kad nekaip, nors galėtum sakyti „Gerai, visai puikiai!“ – tavo kūnas paklūsta ištartam žodžiui ir pradeda jaustis taip, kaip panorėjai. Vadinasi, gali įsikalbėti sau ką panorėjęs. Neužtenka žodžio – užsirašyk.

Įdomu tai, kad gyvename tokiais moderniais laikais, kai atrodo jokio vargo susikalbėti itališkai, prancūziškai, ką ten prancūziškai – japoniškai ir netgi maorių kalba, tačiau mes nebesusikalbame vieni su kitais. Žmonių kalba pastaraisiais metais suskilo į dar smulkesnes Babelio bokšto šukes. Prieš kelerius metus užsienio spauda rašė, kad po vasaros atostogų grįžę mokiniai sėdę rašyti rašinėlio apie prabėgusią vasarą, prirašė visokių dabartinių žodžių sutrumpinimų, naudojamų rašant trumpąsias SMS žinutes. Mokytojos susiėmė už galvos. Tėvai gūžtelėjo pečiais. Greito vartojimo visuomenėje reikia greitos trumpos kalbos. Vietoj „Labas“, brūkštelime „la“, vietoje „dabar“ – „db“. Ateis diena, kai kalbėsime vien priebalsių mišraine, atsiprašau, „mišrn“. Nesusikalbate su savo vaikais? Kantrybės, su anūkais nežinosite net kaip susimirksėti.

Per amžius prigalvojome naujų žodžių, daugybę reikšmių. Dingo pirminiai žmonijos susitarimai, komunikacija tapo sudėtingu daugiareikšmiu procesu. Gera buvo protėvių gentyse, kur trys dūžiai būgnan reiškė atjojantį karžygį, o monotoniškas dunksėjimas – kilusį gaisrą, šiandien visoms mūsų žinioms perduoti neužtektų muzikos garsų. Tai vargina. Praeities žmogus pamestų galvą mūsų laikmečio ženklų ir informacijos gausybėje.

Per praėjusiais metais vykusią konferenciją vienas žymus Lietuvos tinklaraštininkas pasidalino mintimi, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės nori gauti informaciją per paveiksliukus – ne tekstą. Atrodytų, grįžtame prie paprastumo, ant uolos sienos piešiamų mamutų. Paradoksas – dar niekada nebuvo tiek daug rašančių žmonių, norinčių ir turinčių ką papasakoti.

Jei kiekvienas įsigilintų į visas įmanomas reikšmes, ko gero irgi pamestų galvą. Šypsosi vyras merginai, gražiai šypsosi – šioji irgi švyti. O naivioje galvelėje zvimbia spiečius – šypsosi, čia tik draugiškai, ar tyčiojasi, o gal reiškia, kad patinku, o gal čia kažkas daugiau – meilė ir aistra? Nesakykite, kad niekada nesutikote žmogaus, kurio nesuprantate, kad nenorėjote tiesiai šviesiai paklausti „O ką tai reiškia?“. Tik kad ir reikšmės tarp skirtingų žmonių ne visada sutampa… Kiekviename mūsų įdiegta po modifikuotą reikšmių žodyną – vienaip šypseną interpretuoja vien tik gėrį matęs žmogus, šiek tiek kitaip tas, kurį vaikystėje mušė su pliauska.

Ar tai, ką skaitau tavo akyse, yra tai, ką tu nori pasakyti? Visai nenori? Na va, o aš vėl prisigalvojau… Mes nesusikalbame net tylėdami, todėl stengiuosi kuo mažiau interpretuoti tai, ką matau. Kad neprisigalvočiau to, ko nėra. Tie vyrai blizgančiomis akimis kartais tiesiog turi temperatūros arba būna išgėrę bokalą alaus, jei paraudę – tai šiaip pridusę. Maža ką, oro užterštumas veikia, o mergiotės su plazdančiais drugeliais vietoj širdies prisigalvoja virpinančių dalykėlių visai visai be reikalo. Laimei, mintys turi polinkį išgaruoti…

Negalime ilgėtis to, ko neprisimename. Todėl nesakysiu, kad ilgiuosi laikmečio, kai šypsena reiškė tik draugiškumą ir džiaugsmą ir neturėjo veidmainiškumo galimybių, kai visur buvo daugiau tvarkos, nei taisyklių. Kai viskas buvo paprasta, aišku ir lengva. Ir obuolys buvo tik obuolys. Viskas būtų buvę gerai, jei Adomas būtų aprašęs medžius. Deja, Adomas nemokėjo rašyti… Dievulis nenumanė, kad tiems pirmiesiems, be galo naiviems žmogeliukams prireiks rašto paskutinę buvimo Rojuje dieną.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s