Visas gyvenimo niekis

Tais laikais, kai laiko turėjau daugiau, nei noro kažką veikti, parašiau kelias recenzijas. Šiaip egoistiškas malonumas būti tarp pirmųjų skaitytojų – skaityti knygą iš atspausdintų lapų…

Georgi Gospodinov. Natūralus romanas. Iš bulgarų kalbos vertė Gintarė Kubilickaitė. – Vilnius: Baltos lankos. – 2010, 144 p.

Skyrybos. Griūva viskas, kas iki šiol pastatyta. Namas pavirsta statybinių medžiagų laužu. Viskas atsiskiria, išsigrynina – nebėra Vieno, lieka krūva daiktų. Ir begalė žodžių. Vienas romanas – jau nebe romanas, o sakinių kratinys iš skirtingų knygų pradžių. Turbūt taip reikėtų pradėti šią recenziją.

Georgijaus Gospodinovo Natūralus romanas  (vert. Gintarė Kubilickaitė )yra kratinys – vienu metu ir chaotiškas, ir susistemintas. Čia pradžia, čia pabaiga. Grįžimas atgal ir siužeto kūrimas kitaip. Pasirenkant tik detales – pavyzdžiui, supamąjį krėslą, kuris keliauja per visą pasakojimą tarsi vieno, bet vis kito žmogaus rankose – valkatos rašytojo ir rašytojo valkatos. Galbūt sodininko.

Skaitydamas knygą privalai paklusti autoriaus taisyklėms – įsitraukti į šį griovimo ir statymo žaidimą. Atrasti vis kažką naujo. Gyvenimiškus dalykus autorius pasakoja padrikai, tuo pačiu išvesdamas juos siejančią liniją: „atskirus epizodus jungiančia grandimi taptų skraidanti musė“. Taigi musė. Tualetai. Gėlės. Skyrybos. Skirtingų žmonių panašios istorijos. Gospodinovas viską sujungia taip lengvai, kad negali tam pasipriešinti, ištardamas paprasčiausiai „nesąmonė“.

Taip, šis romanas gana keistas. Šiek tiek nesąmoningas. Ir dėl to įdomus. Skaitant neapleidžia mintis – tai sergančio žmogaus, jo karščiuojančio proto pasakojimas. Gal vienas iš knygų herojų bijo susirgti Alzheimeriu, todėl rašo viską, ką atsimena, kad daugiau to niekada nepamirštų? „Teta sirgo Alzheimerio liga. Vedžiojo ją pas visokiausius gydytojus […] Niekad netapsiu toks. Niekada. Niekada. Niekada. Niekada“.  O gal pamiršti yra tiesiog neišvengiama: „Žmogus taip sukurtas, kad neprisimintų pradžios […] Niekada nebūsime tokie mylimi kaip vaikystėje.“ Visa vis tiek praeina.

O gal herojus viską fiksuoja tik tam, kad surastų bendras paraleles tarp to, kaip gyvena, ką patyrė ir kaip visa tai atrodo, kai žiūri iš šalies. „Taip dvi katės, kurios iš pradžių negalėjo kartu pabūti viename kambaryje, dabar nenutoldavo viena nuo kitos daugiau kaip per sprindį. Mudviejų su Ema santuoka judėjo visiškai priešinga kryptimi.“ Atrodo, visiškai gyvenimiška situacija – žmonės skiriasi. Ir čia pat kuriozas – pagrindinio herojaus žmona laukiasi kūdikio nuo kito vyro. Mažas pasaulis skyla į dvi dalis: „Mano žmonos vaikas. Gramatiškai taisyklinga ir vis tiek labai paini frazė. Tarp manęs ir mano žmonos – vaikas.“

Nesusipratimų pasitaiko ir gyvenime: kiekvienas mūsų gali sutikti savo bendravardį ir bendrapavardį – tarsi sutiktumei pats save, tik tas žmogus nesi tu. Knygos herojus redaktorius Georgi Gospodinov sutinka rašantį valkatą – savo bendravardį ir bendrapavardį: „Pažįstu dar septynis žmones tokiu vardu ir pavarde.“ Bendras vardas tampa ženklu – ar tai, ką likimas lėmė tam žmogui, skirta ir tau? Gal kažkada nugirstos istorijos kavinėje prie turgaus apie neištikimą vyrą ir neištikimą žmoną, kas vakarą nešusią balto šokolado plyteles savo vyrui, taps paties skauduliu. O gal…

Tai tik žodžiai. Ir tie patys velniškai galingi. „Kodėl niekas neapskaičiavo, kiek žodis sveria? […] Žinom, kiek sveria žiedadulkė, ta dulkelė, o žodžio svorio išsiaiškinti niekas nepasistengė. Ar jis įgauna balso, kuriuo ištariamas, ar rašalo, kuriuo užrašomas, svorį?“ Sodininko natūralisto bandymai išsiaiškinti žodžių svorį ir reikšmę skamba simboliškai – išduotas žmogus pradeda nepasitikėti tuo, kas jam sakoma. „Kodėl viskas nėra taip paprasta kaip abėcėlėje?“

Staiga sugriūna pusiausvyra. „Pražūtinga pusiausvyros stoka pasireiškia visur, bet man atrodo, kad baisiausia, kai pusiausvyros nėra tarp daiktų pavadinimų ir pačių daiktų. Daiktai pradeda atsiskirti nuo vardų kaip pupos iš sudžiuvusios ankšties“. Ir štai ištinka reikšmių griūtis: mylima moteris – jau nebe žmona, gerbiamas žmogus – valkata, gyvenimas – niekis.

Kad viskas atsistatytų į vietas, reikia tirti kalbą, nugalėti žodžius, įsiterpti į knygas. Juk viskas įmanoma, kai žinai reikalingus žodžius. Kaip Dievas žodžiais kuria pasaulį, tiksliau, „nekalba žodžiais, o ištaria daiktus“, taip ir žmogus gali išmokti „tą šešių dienų Kalbą“. Pradėti kurti. Nesuklysiu pasakiusi, kad visas šis romanas yra nuostabios žmogaus kūrybos išdava. Gospodinovas sukuria ne tik painią istoriją, bet ir įterpia keistų knygą papildančių niuansų: musių Bibliją, pasakojimus apie tualetus, vaikiškus ir suaugusiųjų malonumus, ištraukas iš žodynų, botanikos žinias, lyg savo, o gal kito žmogaus prisiminimus.

Galiausiai sklandūs sakiniai baigiasi minčių srautu – vietoj buvusios tvarkos lieka chaosas. Visa ši knyga – tarsi žmogaus griuvimas žemyn. „Norint parašyti Natūralųjį romaną, reikia nepaliaujamai stebėti pasaulį iš arti. Ir atrasti panašumų“, – rašo Gospodinovas. Ir tą jis atlieka puikiai.

Beje, Natūralus romanas prasideda sapno pasakojimu. Perskaičius knygą, nejučia kyla mintis, kad viskas buvo susapnuota. Kad visas painus siužetas, skirtingos knygos dalys yra kaip sapnai, neturintys nieko bendro su tuo, ką sapnavome vakar ir sapnuosime rytoj. Gal viską, ką nugyvena kiti, mes tik susapnuojame…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s