Pandora

Tik tak.
Laikas baigiasi, sako jis. Ir kas belieka – tik atsidusti ir susivynioti atgal į save. Skausmingai.

* * *

Mes ilgai ieškojome lobių, tuščiai kasinėdami šią bergždžią, pykčiu išdegintą žemę, bet niekas nežinojo, kad tuose namuose kažkas po lova slėpė Pandoros skrynią. Ar atidarė kas, ar pati sudulo laiko tėkmėje, bet kas septynis mėnulius iš skrynios išsiridendavo demonų brangenybės – nudardėdavo kreivomis grindų lentomis ir atsitrenkdavo į krosnies koklį. Bam! Laikas.

Ir tų namų moterys eidavo kirviu per gyvenimą – skaudžios iki kaulo, geliančiai šaltos ir deginančiai aštrios. O vyrams niekada nesibaigdavo įniršis, kartais beprasmiškai bukas, niekam nereikalingas.

Ir vis tiek saulė tekėdavo iš rytų, o leisdavosi į vakarus – pasaulyje buvo sava tvarka, nepavaldi žmonėms ir jų nelaimėms. Pandoros skrynia skirta tik niekingiems žmogiūkščiams.

O ką padarysi. Nieko.

Laikas priprasti ir tiesiog laukti.

Bam!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s