Kaip vaškas

Mažas mažas
ka-ro-liu-kas…
Rieda rieda
ka-muo-liu-kas…
Cik cak, cik cak…

O mažojo kumeliuko jau nebėra. Kaip tas gyvenimas sulipdytas – čia yra, čia nėra. Lyg nieko nebuvo. Gal prisisapnavo išties. Mes didžiąją gyvenimo dalį pramiegame – koks skirtumas, užsimerkę ar atviromis akimis – ir kas blogiausia, mes miegame ir to nepripažįstame. “Viskas gerai“, burbtelime ir atgal panyrame į vaškinį letargo miegą. Tsss! Nežadink mūsų, mes nenorime nieko keisti.

Nes kalbėti visada yra lengviau, nei daryti.

Cik cak, cik cak…

Žinai tą jausmą, kai nori naktį išlipti iš lovos kaip įmanoma tyliau? Rodos, paprasta, bet taip sudėtinga. Kiekvienas krustelėjimas pakeičia šalia miegančio kvėpavimą, kiekvienas minkštas pėdos žingsnis dunkteli į kito sapną ir jis gali bet kurią akimirką pabusti. Mes dažnai nenorime žadinti kito… Temiega. Tegu nemato, negirdi… Bet ar neskauda būti vieninteliu pabudusiu, kai aplink visi sustingę vaške? Truputį.

Dar nesužėlė tos pievos, kuriose mes jodinėsime. Dar žirgai nesuaugo – per dideli balnai ir kamanos, per sunkios balnakilpės… Pasaulis nebeturi krašto, kur josime?

Mažas mažas
ka-ro-liu-kas…
Bėga bėga
ku-me-liu-kas…
Cik cak, cik cak…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s