Sau

Nėra kelio ženklų norinčiam paklysti.

Tikiu į moters galią, vyro prakaito lašą, tikiu į lietų ir vėją, į debesų verpetus ir bičių dūzgesį dobilų pievoje, tik ką daryti su ta gegute, kuri ėmė ir užkūkavo dvidešimt aštuonis kartus. “Tik tiek?”, garsiai pasakau ir nutylu – čia tuos metus pridėti, ar… atimti, nes man pačiai lygiai tiek pat – dvidešimt aštuoneri. Jei rytoj mirsiu, žinokite, tai buvo patys geriausi metai, kai dėl nieko nesigailėta, tik kartais verkta – nesuprasi, ar iš laimės, ar tiesiog iš mergiotiško durnumo. Gi būna taip.

Dar nebuvo, kad nieko nebūtų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s