Nėra kelio ženklų norinčiam paklysti.
Tikiu į moters galią, vyro prakaito lašą, tikiu į lietų ir vėją, į debesų verpetus ir bičių dūzgesį dobilų pievoje, tik ką daryti su ta gegute, kuri ėmė ir užkūkavo dvidešimt aštuonis kartus. “Tik tiek?“, garsiai pasakau ir nutylu – čia tuos metus pridėti, ar… atimti, nes man pačiai lygiai tiek pat – dvidešimt aštuoneri. Jei rytoj mirsiu, žinokite, tai buvo patys geriausi metai, kai dėl nieko nesigailėta, tik kartais verkta – nesuprasi, ar iš laimės, ar tiesiog iš mergiotiško durnumo. Gi būna taip.
Dar nebuvo, kad nieko nebūtų.
Reklama
