Trylikta

Diena kaip diena, tai ko dabar čia slogutis ant kairio peties sėdi ir liūdnai nosikę krapšto…
Niznaju.
Ir ne penktadienis, ir lietus nelyja, ir pilnatis žvaigždžių sūpynėse ne linguoja, tai?…
Niznaju.

Vat gyveni gyveni ir tik pusiaukelėje (jei tikėtume ta niekše gegute, kurios kūkavimą susigundžiau garsiai skaičiuoti pirmąsyk) sužinai, kad

dieviška = moteriška = dieviška

Dabar noriu gėlėtos suknelės. Tokios lengvos ir plonutės, kad vėjas liemenį glostytų ir aplink kojas tas gėles plazdintų. Kad širdis virpėtų, o kūnas nenustotų krūpčioti.

Mylėti nėra lengva, bet… kai išties myli, nėra sunku.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s